Šv. Benedikto iškilmė (2018) Šiandien visa Bažnyčia, ne tik benediktinų vienuolynai, švenčia šventąjį Benediktą. Kodėl jam teikiama tokia garbė, kuri nėra suteikta daugeliui įkūrėjų? Be to, ši garbė dar didesnė Europoje. Šiandien mes dėkojame Dievui už šv. Benedikto atliktą darbą. Mąstydami apie jį, tuoj pat žvelgiame į jo didįjį vienuolinį darbą, jo Regulą ir vienuolynų spinduliavimą. Tačiau iš tikrųjų šv. Benediktas nėra įkūrėjas, jis neįkurdino vienuolinio gyvenimo – šis jau egzistavo iki jo, Artimuosiuose Rytuose ir Egipte.

Jis tik įkūrė kelis vienuolynus Italijoje, ketindamas perkelti į Vakarus rytietiškų kraštų vienuolynų sėkmingą nuotykį, šių griežtumą pritaikydamas švelnesnei lotynų gyvensenai. Nebūdamas įkūrėju griežtąja žodžio prasme, jis vis tik išrado meną gyventi, pranokusį amžius ir vietas, ne tik vienuoliams ir vienuolėms, bet ir pasauliečiams, kaip antai oblatams, kurie semiasi įkvėpimo jo dvasingume, ir net įmonėms bei bendrijoms su sąlyga, kad pirmoji vieta būtų skiriama Dievui, remiantis Evangelija. Jo Regula yra tikras brangakmenis. Pats Benediktas ją laikė vidutiniška, parašyta pradedantiesiems, tačiau šv. Grigalius gyrė jos išmintį ir santūrumą.

Šias savybės patvirtina tai, kad ji perėjo amžius ir vandenynus. Šv. Benediktas perėmė Rytų vienuolinės tradicijos syvus, kad sukurtų gyvenseną tiems, kurie ieško Dievo. Mat jis kreipiasi ne į elitą, ne į tuos, kurie siekia askezės žygdarbių, o į tuos, kurie ieško Dievo, kurie nori laikyti Dievą savo gyvenimo šerdimi. Į vienuolyno duris besibeldžiančio kandidato jis klausia tik vieno dalyko – ar jis tikrai ieško Dievo, ir stebi, ar jis uolus maldoje, klusnume, savo įpročių atsisakyme.

Žmonės galvoja, kad vienuolynuose laikomasi griežtos atgailos ir ilgų maldų, tačiau vienuolio gyvenimo esmė – visuomet, kiekviena proga kreipti žvilgsnį į Dievą. Šiai laikysenai padeda tyla, broliškos meilės praktika ir darbas. Popiežius Pijus XII paskelbė šv. Benediktą Europos tėvu, o palaimintasis Paulius VI – Europos globėju. Ir vienas ir kitas žinojo, kad Europa buvo padengta šimtais ir šimtais benediktinų ir cirstersų vienuolynų, suteikusių jai ypatingą vaizdą, kurį, deja, Apšvietos epocha greitai suniokojo.

Šiandien kai kurie vienuolynai vos gyvuoja, kiti atgimsta, o mes čia esame geografiniame Europos centre – vienuolyne, kuris yra labiausiai į Rytus nutolusioje Europos dalyje, o tai jam suteikia savitą misiją. Įkvėpimo šiai misijai jis semiasi iš benediktiniško palikimo, kurį pabrėžė Paulius VI; Vienuoliai skleidė krikščionišką civilizaciją trimis pagrindiniais būdais: kryžiumi, knyga ir karučiu. Visais šiais būdais siekta pirmiausia tarnauti Dievui. Tarnauti liturgijos kultu, kuris suvienija mūsų būtį, balsą ir kūną su mūsų siela, su Dievu. Tarnauti intelektualine ir dvasine kultūra, kuri formuoja protą per dieviškos tiesos ieškojimą ir įgijimą, pagaliau tarnauti žemės ir rankų darbu, kuris praktiškai įgyvendina Viešpaties priesaką valgyti pačių pelnytą duoną.

Tradiciškai duodamas devizas benediktinų ordinui, ora et labora, čia tampa aiškesnis, ora, lege et labora, kaip tai neseniai pažymėjo popiežius Pranciškus. Krikščionišką Europą statė Dievo karalystės ieškojimas, uolumas dvasingumo ieškojimui, krikščioniškas doktrina, mistika, žemdirbystės menas, amatai. Ir šiandien šv. Benediktas turi ką mums pasakyti: kai Europa, kurios tautos praėjusiame amžiuje išgyveno įvairias, dažnai skausmingas patirtis, dabar stengiasi susivienyti, bet ir, deja, siekia atsisakyti savo krikščioniškų šaknų, šv. Benediktas mus kviečia atsiverti tikrajai išminčiai, jo, Evangelijos, Dievo išminčiai, nes jis išminties ieškojo Dieve.

Ieškoti išminties – tai atsiverti Kristaus šviesai, viską daryti Viešpaties Jėzaus vardu (Kol 3, 17), nieko labiau nevertinant už jį. Tebūna visada šv. Benediktas šviesa ir vedlys visiems, kurie ieško Viešpaties kelių. Jo mokymas ir pavyzdys tebūna visada akstinas išlaikyti mūsų visuomenę tikėjime! Temoko jis mus statydinti mūsų gyvenimą vienybėje, teikiant pirmenybę Dievui!

Šaltinis: https://palendriai.lt/aktualijos/homilija/517-%C5%A1v-benedikto-i%C5%A1kilm%C4%97-homilija-2018.html