Visuose šio sekmadienio liturginiuose skaitiniuose kalbama apie tikėjimą. Pirmajame skaitinyje aprašomas pranašas Habakukas, kuris skundžiasi Viešpačiui dėl smurto, neteisybės ir priespaudos. Viešpats ragina kantriai laukti ir užtikrina įvykdysiąs savo pažadą. Laukimo pagrindas – tikėjimas: „Teisus žmogus gyvena savo tikėjimu.“ Viešpats žadina tikėjimą, kviečia tikėti, reikalauja tikėjimo, nes būtent tikėjimu užmezgamas giluminis santykis su Dievu. Tikėjimas yra visų kitų dvasinių malonių pamatas.

Apaštalas Paulius Antrajame laiške Timotiejui ragina jį „sergėti brangųjį patikėtąjį turtą“: tikėjimo paveldą, jam patikėtą Dievo žodį. Tikėjimo lobio negalima paslėpti, uždaryti ar užkonservuoti. Timotiejus raginamas „atgaivinti Dievo malonės dovaną“.

Jėzus savo mokiniams ne kartą pabrėžė tikėjimo svarbą, todėl jie ir prašė: „sustiprink mūsų tikėjimą“. Tai gražus prašymas: prašoma ne medžiaginių dalykų, ne privilegijų, bet tikėjimo malonės. Norintiems stipriai tikėti Jėzus kelia sunkiai įgyvendinamą reikalavimą: tikėjimo galia liepti medžiui, kad tas išsirautų ir pasisodintų jūroje. Tokį tikėjimą gali duoti tik Dievas.

Koks ryšys tarp „išsirovimo“ ir tikėjimo? Nesame tarsi baronas Miunchauzenas, kad galėtume pakelti patys save už plaukų. Tūkstančiu šaknų esame įsišakniję gyvenime, pasaulyje ir savyje. Tik Dievas gali mus pakelti ir išrauti su šaknimis. Neišvengiamai ginamės, kai esame raunami iš žemės, teikiančios mums maistą ir gyvybę. Mes įsivaizduojame, jog be šių šaknų ir nesiremdami abiem kojomis į žemę negalime gyventi. Tikintysis yra tas, kuris leidžiasi išraunamas su šaknimis.

Tikinčiajam skiriamas ir tolesnis pozityvus atsakymas. Ir jį gali įvykdyti vien Dievas: „pasisodink jūroje“. Jūra yra vaisingos Dievo pilnatvės įvaizdis. Joje turime įsišaknyti. Tačiau jūroje juk neįbesi kuolo, kad pasodintas augalas bent laikytųsi. Toks gyvenimas negarantuoja saugumo. Tikintysis privalo prie to priprasti. Jėzaus palyginimu iš tikėjimo reikalaujama tiek, kiek leidžia žmogiškosios galimybės. Tik pabandžius tai įgyvendinti pasirodo, jog šitai įmanoma ir pakeliama.

Mus gali piktinti Jėzaus reikalavimas jaustis tik nevertais, vargingais ir nenaudingais tarnais. Ši kalba paaštrinta supriešinimais: turime laikyti save nenaudingais ir menkais tarnais net ir tuomet, kai esame viską gerai atlikę. O jei nesame visko gerai padarę, nesame atlikę, ką skolingi? Apie tokią būklę apskritai nekalbama, ji net neįvardijama – kas gali būti menkiau už nenaudingą tarną…

Šventasis Pranciškus Salezietis, būdamas 19 metų, rimtai susirgo. Manydamas, kad miršta, savo mylimam mokytojui išreiškė pageidavimą po mirties atiduoti kūną medicinos studentams praktikuotis. Mokytojas bandė jį atkalbėti sakydamas, jog tai būsianti nepagarba jo šeimai. Tačiau jaunas šventasis laikėsi savo: „Kai gulėsiu mirties patale, man bus didelė paguoda galvoti, kad gyvendamas buvau nenaudingas tarnas ir gal bent po mirties pavyks padaryti bent kažką gero.“

Žmogus yra Dievo tarnas. Šiandienos visuomenėje sunkiai suprantami socialiniai santykiai, vaizduojami tuo palyginimu. Tačiau Jėzaus žodis reikšmingas visais laikais. Kartais jis provokuoja mūsų susidarytą Dievo suvokimą, mūsų įvaizdžius ar skundus. Pakanka garsiai įvardyti mūsų mintis apie Dievą, kad nuo jų patys išsigąstume. Ar nepasitaiko murmėti dėl to, kad nuvargę nuo darbo prieš krisdami į lovą dar jaučiame pareigą sukalbėti vakaro maldą? Ar kartais nesiraukome, jog savaitgalį suplanavę išvykti dar turime eiti į Mišias?.. Mes nuvargstame besidarbuodami pasaulio laukuose, tačiau to Dievui nepakanka. Dar turime pasitarnauti jam asmeniškai ir tiesiogiai. Juk jis galėtų būti patenkintas jau paprasčiausiu pareigos atlikimu. Turėtų už mūsų pastangas tuoj pat atsilyginti sveikata, pasisekimu, gal net piniginiu atlygiu.

Tokios yra mūsų mintys. Tačiau, pasak Jėzaus, nedera ir neteisinga taip mąstyti. Dievas yra žymiai didesniu mastu žmogaus šeimininkas negu praeities vergvaldys savo vergams. Dieve mes gyvename, judame ir esame. Esame Dievo nuosavybė iš esmės. Dievas gali visiškai reikalauti visos mūsų būties, ko negali joks žemiškasis valdovas. Dievas yra nepalyginamai didesnis negu žmogus, ir šis santykis išliks visuomet.

Kas iš mūsų galėtų pasakyti atlikęs viską, ką privalėjo? Juk samdinio ar tarno darbas dažnai neribojamas. Ar apskritai „padaryti visa, ką privalėjome“, yra didžiausias dalykas, ko galime iš savęs reikalauti? Jėzus siekia, kad jo mokiniai tarnaudami Dievui susitelktų ne į savo darbą, bet į Viešpatį. Dievo darbai yra tai, apie ką verta kalbėti. Žavintis nuostabiais Dievo darbais nesunku atlikti ir tuos menkus dalykus, kurių iš mūsų nori Viešpats.

Parengė K.L.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/old/bz0717/717hom3.html