Iš katalikų žodyno beveik išnyko žodžiai apostazė, erezija ir schizma. Daugeliui reiktų ieškoti tų žodžių prasmės katekizmuose, žodynuose ir enciklopedijose. Kodėl šios sąvokos retai pasirodo mūsų žodyne? Ar nepasitaiko apostazės, erezijos ir schizmos atvejų? O gal oficialioji Bažnyčia vengia kam nors taikyti šiuos apibūdinimus? O gal Bažnyčioje viskas taip chaotiškai sumišę, kad nebeįmanoma atskirti eretikų ir schizmatikų? Panašaus sąvokų painiojimo rastume ne tik Bažnyčioje, bet ir visuomenėje.

Prisiminkime, ką reiškia šios minėtos sąvokos. Apostazė apibrėžiama kaip katalikų tikėjimo atmetimas. Apostatas yra tas, kuris atsiskiria nuo Bažnyčios. Erezija yra priėmimas ir laikymasis mokymų, priešingų tikrajai Bažnyčios doktrinai. Eretikas yra tas, kuris netiki esminėmis katalikų doktrinos tiesomis. Schizma yra dalinis atsiskyrimas, kai nepripažįstama visa katalikiškoji doktrina arba nepaklūstama popiežiaus autoritetui. Schizmatikas yra tasai, kuris priklauso tokiai separatistinei grupei. Šios trys sąvokos turi savo šimtmečių istoriją. Apostazės atvejų aptinkame ir Senojo Testamento istorijoje. Apostazės pagunda iškilo izraelitams susidūrus su tautomis, garbinusiomis pagoniškąsias dievybes. Izraelitus traukė žemiškojo vaisingumo dievaitis Baalas, nors jie ir matė daugybę gerų dalykų, kuriuos jiems davė Jahvė. Tikėjimas vienu ir tikruoju Dievu vienijo izraelitus. Mozė, Jozuė ir pranašai padėjo šią tautos vienybę išlaikyti. Jozuė buvo tarpininkas atnaujinant dieviškąją Sandorą. Jo vadovavimo metu susirinkę į Izraelio religinį ir politinį centrą Šechemą izraelitai pažadėjo: „Tebūna svetima mums mintis palikti Viešpatį ir tarnauti kitiems dievams!” (Joz 24, 16). Tačiau jie nepajėgė išlaikyti šio pažado.

Kristus dar nebuvo baigęs savo žemiškosios tarnystės ir skelbimo, kai kai kurie jo mokiniai panoro jį palikti: „Nuo to meto nemaža jo mokinių pasitraukė ir daugiau su juo nebevaikščiojo” (Jn 6, 66). Jiems atrodė, jog Kristus kalba „kieta ir nepakeliama kalba”. Kristus nenorėjo daryti kompromisų ir „atskiesti” savo mokymo vien tam, kad išlaikytų savo mokinius. Jis davė Petrui ir kitiems apaštalams galimybę pasirinkti ir palikti jį. Šis supriešinimas suteikė progą žymiajam Petro tikėjimo išpažinimui: „Viešpatie, pas ką mes eisime?!”

Apaštalas Judas kovojo prieš eretikus, kurie nepaisant klaidingo mokymo ir toliau priklausė krikščioniškajai bendrijai, iš vidaus griaudami krikščioniškąjį gyvenimą ir tikėjimą. Erezijos ankstyvojoje Bažnyčioje buvo tarsi „penktoji kolona”. Apaštalas Paulius taip pat ne kartą įspėja dėl nebrandaus tikėjimo pavojų.

Šiandienės tikėjimo krizės ir sumaištys ne visuomet paprastai telpa į tris minėtas kategorijas. Nepastebima ir atvirų visiškos apostazės atvejų, kokių būdavo ankstyvesniais šimtmečiais. Bažnyčioje retai girdime, kad koks nors mokymas būtų vadinamas erezija. Blogybės ir įtampos pasireiškia užslėptai, tarsi eitų kalba apie neesminius dalykus, skaidantis į „konservatyviuosius” ar „progresyviuosius”. Tokiomis aplinkybėmis tampa sunkiau iš karto atpažinti susipynusius savanaudiškus interesus, naujus ieškojimus, klaidamokslius. Tačiau per ilgesnį laiką tiesa vis tiek pasirodo. Kristus pažadėjo, kad nepaliks savo Bažnyčios pražūčiai. Tačiau kartais Bažnyčiai tenka kentėti laukiant Šventosios Dvasios pagalbos.

Minėtieji trys atvejai – apostazė, erezija ir schizma – turi bendrą vardiklį – jie ardo tikėjimo vienybę. Kaip kontrastą šiems dalykams išgyvename priešingą, sutelkiančią tikėjimo jėgą. Ypač tikėjimo krizėje aiškiai suvokiame bendrą atsakomybę, tarpusavio priklausomybę. Panašiai kaip apostazė veikia visą tautą, taip ir tikėjimo galia mus visus ugdo ir vienija.

Šią vienybę simbolizuoja santuokos įvaizdis: Jahvės santuoka su Izraeliu, Kristaus santuoka su Bažnyčia. Kristus pamilo ir pasiaukojo Bažnyčiai, kad padarytų ją šventą. Bažnyčia atsiduoda Kristui meile ir klusnumu.

Gal mūsų vienybė su Kristumi yra ne tokia akivaizdi, kaip mes norėtume? Gal tarpusavio santykiuose mes nepakankamai vadovaujamės Kristaus klusnumu? Griaunamosios jėgos Bažnyčioje veikia slapta, kartais prisidengdamos pliuralizmo ar įvairovės lozungais. Tačiau Kristus taip pat galingai rūpinasi savo Bažnyčia ir jos vienybe. „Viešpatie, pas ką mes eisime?”

Parengta pagal kun. Joseph Fichtner OSC

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/old/bz0013-14/013-14pam6.html