Mes ką tik girdėjome Eucharistijos įsteigimo pasakojimą Mato evangelijoje. Tai buvo, pasak evangelisto, pirmąją Neraugintos duonos dieną, kai aukojamas Velykų avinėlis. Mes žinome, kad Jono evangelijoje viskas atsitiko vieną dieną anksčiau, negu numatyta tuometinio žydų kalendoriaus, o pagal tris sinoptinės evangelijas Kristaus Paskutinės vakarienės data tiksliai sutapo su žydų Velykų vakariene. Pirmą Neraugintos duonos dieną, pavakare avinėliai buvo papjaunami Jeruzalės šventykloje, tą naktį kiekviena šeimyna turėjo susirinkti savo namuose prie stalo ir suvalgyti parneštą iš šventyklos gyvulio mėsą.

Įdomu tai, kad Jėzus, liepdamas paruošti šią Velykų vakarienę, nurodė aukštutinį kambarį su baldais, tai yra vietą, kurioje jis norėjo švęsti Velykas su mokiniais. Kita vertus, Viešpats nieko nesakė apie tos vakarienės pagrindinį ir privalomą patiekalą, paaukoto avinėlio mėsą. Atvykę vakarieniauti, mokiniai būtų beveik galėję paklausti Mokytoją, kaip anksčiau Izaokas Abraomą: viskas paruošta, bet „kurgi avis deginamajai aukai“? O Jėzus būtų galėjęs atsakyti: „Mano Tėvas, vaikeliai, jau parūpino deginamąją avį, nes aš pats esu tikrasis Dievo Avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmę.“ Tą naktį Jėzus pavertė žydų Velykų vakarienę, kurioje prisimenamas Izraelio tautos išėjimas iš vergystės Egipte, savo išganomojo darbo visos žmonijos labui atminimu. Vietoj gyvulio mėsos Jėzus davė mokiniams duonos pavidalu savo kūną, kuris bus už juos atiduodamas ant kryžiaus. O vietoj gyvulio kraujo, kuriuo žydai turėjo patepti savo durų šonines ir viršutines staktas, Jėzus saviesiems davė gerti vyno pavidalu savo kraują, kuris už juos ir už daugelį bus išliejamas nuodėmėms atleisti.

Iš to nesunku suprasti, kad Eucharistija yra ne tik valgis arba pokylis, bet ir auka. Eucharistija yra krikščionių mesijinė puota vien dėl to, kad pirmiausia ji yra Kristaus ant kryžiaus aukos atminimas ir sudabartinimas. Jėzaus gyvybė buvo iš jo atimta jį pakabinus ant kryžiaus Didįjį penktadienį. Tačiau Paskutinės vakarienės metu Jėzus jau ją laisvai atidavė, iš anksto paversdamas savo prievartinę mirtį laisvu savęs atidavimo už kitus ir kitiems aktu. Jis atidavė savo gyvybę žinodamas, kad būtent taip jis iš naujo atgaus. Kaip buvo pasakęs Jono evangelijoje: „Niekas neatima gyvybės iš manęs, bet aš pats ją laisvai atiduodu… Aš turiu galią ją atiduoti ir turiu galią vėl ją atsiimti.“ Yra aišku, kad šis jo gyvybės atidavimas apima ir Prisikėlimą. Štai kodėl Paskutinės vakarienės metu, prieš kentėdamas, jis jau galėjo dalyti savo mirusį bei prisikėlusį kūną pirmojoje Eucharistijoje.

O dabar kiekvieną kartą, kai Bažnyčia švenčia Eucharistiją Jėzui atminti, pats Kristus tikrai atsiranda ant altoriaus su visais savo mirties bei prisikėlimo nuopelnais. Būdamas Dievas ir Žmogus, prisikėlęs amžinajam gyvenimui, jis išlaiko visada aktualius bei vaisingus savo žemiškojo gyvenimo įvykius, ypač savo mirtį ir prisikėlimą. Kai aukojamos Mišios, Kristus veiksmingai ateina ir stovi tarp mūsų kaip paaukota ant kryžiaus už pasaulio gyvybę auka ir kaip mūsų prisikėlęs iš numirusių Vyriausiasis Kunigas, Naujosios Sandoros Tarpininkas, kuris amžinai aukoja save Tėvui dangaus šventykloje. Eucharistijos pavidaluose nukryžiuotas ir prisikėlęs Viešpats tikrai atsiranda kaip auka, paaukotas kaip permaldavimas Tėvui, ir kaip dvasinis maistas mums.

Brangūs broliai ir seserys, mes galime susitikti su Kristumi Eucharistijoje įvairiais būdais. Visi Mišių dalyviai yra raginami pasiaukoti Tėvui su Kristumi. Tie, kurie yra tinkamai nusiteikę ir pasiruošę, gali maitintis Viešpaties Kūnu ir Krauju Komunijos metu, kad tobulai sustiprėtų jų meilės bendrystė su Kristumi ir su visais jo nariais. Ir visi tikintieji, Mišių ir ne Mišių metu, yra kviečiami garbinti ir adoruoti Kristaus buvimą Švenčiausiajame Sakramente. Adoracija mums gali padėti pasiruošti Komunijai arba palaikyti širdyje per Komuniją gautas malones. Adoracija taip pat duoda galimybę bendrauti su Kristumi ir tiems krikščionims, kurie šiuo metu negali priimti Komunijos. Jie gal dar yra per silpni maitintis Kristaus kūnu, šis tvirtas maistas jiems dar per stiprus. Tačiau Kristaus „spinduliai“ iš altoriaus arba iš tabernakulio apšvies jų akis, sušildys bei paguos jų širdis, kad pamažu jie galėtų išeiti iš gyvenimo situacijų, kurios objektyviai prieštarauja visiškai bendrystei su Jėzumi. Melskimės solidariai su jais visais, aukokime Mišias ir priimkime Komuniją už juos, kad visi galėtume pasiekti tobulą vienybę prie Kristaus stalo, žemėje ir amžinybėje.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2018-05.pdf