Jėzaus Kristaus Paaukojimo šventykloje šventės dieną švenčiame jo gyvenimo slėpinį, susijusį su Mozės įstatymo priesaku, liepusiu tėvams, praėjus 40 dienų nuo pirmagimio gimimo, užkopus į Jeruzalės šventyklą paaukoti savo sūnų Viešpačiui ir atlikti motinos apvalymo ritualą (plg. Iš 13, 1–2. 11–16; Kun 12, 1–8). Dievas, tapęs žmogumi, paklūsta žmonių įstatymams nuo pat savo gyvenimo žemėje pradžios. Žvelgdami atidžiau, suvokiame, kad tą akimirką pats Dievas aukojo savo viengimį Sūnų žmonėms senojo Simeono ir pranašės Onos žodžiais. Juk Simeonas paskelbė Jėzų kaip žmonijos „išgelbėjimą“, visų tautų „šviesą“ ir „prieštaravimo ženklą“, nes jis atskleis daugelio širdžių mintis (plg. Lk 2, 29–35). Šiam įvykiui paminėti Rytuose gana greitai atsirado šventė, pavadinta Hypapantè, tai yra Susitikimo švente, nes sakralioje Jeruzalės šventyklos erdvėje susitinka Dievo malonė ir išrinktosios tautos lūkesčiai. Yra istorinių patvirtinimų, jog III amžiuje ji švęsta Jeruzalėje praslinkus keturiasdešimčiai dienų po Kristaus Apsireiškimo. VI amžiuje šventė pasiekė Vakarų Bažnyčią, kur buvo praturtinta žvakių šventinimo apeigomis. Taip norėta regimai išreikšti tikėjimą į Kristų, „šviesą pagonims apšviesti“ (Lk 2, 32), jo pergalę prieš mirtį ir visas tamsiąsias jėgas. Tikinčiųjų bendruomenė šioje šventėje įžvelgia Kristaus kaip Sužadėtinio atėjimą pas sužadėtinę – Bažnyčią, kuri uždegusi žvakes laukia ir budi.

Šių pamaldų žvakės, parsineštos į namus, yra uždegamos mirties akivaizdoje, prie mirštančių namiškių, kuriems per ateinančius metus tenka keliauti iš šio pasaulio į anapus. Lietuvoje jos vadinamos grabnyčių, arba graudulinėmis, žvakėmis. Pasaulyje, kuris taip greitai keičiasi ir kuris trokšta kuo greičiau atsikratyti religinės praeities simbolikos, ši varginga žvakė prarado savo prasmę ir grožį. Ką begali šiandien simbolizuoti uždegta žvakė dirbtinių ir įvairiaspalvių šviesų sraute? Ką reiškia šios pašventintos žvakės, kainuojančios kelis centus, parsinešimas į savo namus? Ji simbolizuoja vienintelį ir svarbiausią dalyką: mes turime būti pasaulio šviesa. „Ir niekas nevožia indu degančio žiburio, bet jį stato į žibintuvą, kad šviestų visiems, kas yra namuose“ (Mt 5, 15). Juk per Krikštą Kristus uždegė mūsų žiburį, kad būtų gerai matomas ir šviestų kitiems, esantiems šalia mūsų. Dažnai klystame manydami, kad ši šviesa skirta tik mūsų keliui apšviesti, bet ne kitų. Taip pat klaidinga manyti, jog tikėjimas yra kaip žvakė, kuri laikoma uždegta tik bažnyčioje, tačiau iškart užpučiama ir paslepiama išėjus iš sakralios erdvės į kasdienybę. Šviesa, kuri mums buvo patikėta, yra ne kas kita, kaip meilės įsakymas (plg. Mt 5, 44; 1 Jn 4, 20). Tik meilės šviesa, kylanti iš susitikimo su Dievu, gali tirpdyti egoizmą ir neapykantą bei sušildyti žmonių bendrystę. Štai tokia yra šviesa, kurią turėtume kiekvieną kartą parsinešti iš maldos namų į kasdienybės namus, o vieną dieną – iš šio pasaulio namų į amžinuosius namus.

Palaimintasis Jonas Paulius II panoro, kad nuo 1997 m. kartu su šia Kristaus Paaukojimo švente visoje Bažnyčioje būtų švenčiama ypatinga Pašvęstojo gyvenimo diena. Juk Dievo Sūnaus atnašavimas – simbolizuojamas jo paaukojimo šventykloje – yra pavyzdys visiems vyrams ir moterims, pašvenčiantiems savo gyvenimą Viešpačiui. Šioje šventėje Kristus pristatomas kaip Tarpininkas: jis tikras Dievas ir tikras žmogus ir todėl tikrai priklauso ir dieviškajam, ir žmogiškajam pasauliui. Jame įvyksta Dievo ir žmogaus susitikimas. Tik remiantis tikėjimu, kad Jėzus Kristus yra vienatinis ir galutinis Tarpininkas, pašvęstasis gyvenimas – gyvenimas, pašvęstas Dievui per Kristų, – yra prasmingas Bažnyčioje. Jis prasmingas tik tada, kai Kristus tikrai yra Tarpininkas tarp Dievo ir mūsų, kitaip pašvęstasis gyvenimas būtų pabėgimo arba nusišalinimo forma. Jei Kristus nebuvo tikras Dievas ir kartu visiškas žmogus, krikščioniškojo gyvenimo pamatas, kaip toks, tampa niekiniu, juolab ir visas vyro ir moters krikščioniškojo savęs pašventimo pagrindas. Juk pašvęstuoju gyvenimu liudijama ir išreiškiama tai, kad Dievas ir žmogus vienas kito ieško, juos vieną prie kito traukia meilė. Pašvęstasis asmuo pačiu savo buvimu yra savotiškas „tiltas“ Dievop visiems, kurie jį sutinka, – paraginimas, sugrįžimas pas Dievą. Ir visa tai dėl Jėzaus Kristaus, Tėvo Pašvęstojo, tarpininkavimo. Jis pamatas! Jis, kuris yra mūsų trapumo dalininkas, kad galėtume dalytis jo dieviškąja prigimtimi.

Pažvelkime į senelį Simeoną ir pranašę Oną. Jie Luko evangelijoje taip pat aprašomi kaip žmonės, aukojantys save Dievui. Juk Ona yra ta, kuri pasninkais ir maldomis pasišventė šventykloje, o senolis Simeonas yra teisus žmogus, laukiantis išganymo ne tik dėl savęs, bet ir dėl visos tautos. Išties Onos ir Simeono gyvenimuose randame pasišventimo Dievui esmę. Juk taip pat ir pašvęstojo gyvenimo broliai ir seserys yra pašaukti, taip sakant, būti „šventykloje“, kiekvieną savo gyvenimo dieną žymėti Bažnyčios liturginėmis maldomis, kad gebėtų, kaip Simeonas ir Ona, patirti Dievo buvimą kasdienybėje. Ir pagaliau, pasišvenčiama ne tik dėl savęs, dėl savo išganymo ir tobulėjimo, bet ir dėl visų žmonių. Vienuolis ir vienuolė turi leisti žmonėms patirti Dievo buvimą šiame pasaulyje ir atverti priėjimą prie Dievo, kuris kalbėjo ant Sinajaus kalno, kurio veidą atpažįstame meilėje, einančioje iki galo (plg. Jn 13, 1) – Jėzuje Kristuje, nukryžiuotame ir prisikėlusiame.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2013-12.pdf