Šiandien švenčiame Kristaus žengimo į dangų iškilmę (Šeštines). Praėjus keturiasdešimčiai dienų po prisikėlimo, Kristus sugrįžo pas savo Tėvą (plg. Apd 1, 3), iš kurio buvo atėjęs ir įsikūnijęs Mergelės Marijos įsčiose. Šiais metais skaitome Mato evangelijos ištrauką, kurioje, skirtingai negu Luko evangelijoje (24, 50–53), kalbama ne apie žengimą į dangų, bet apie naują buvimą. Tarp Prisikėlusiojo ir jo liudytojų užsimezgė nauji santykiai. Baigiasi tiesioginio Jėzaus veikimo žemėje laikas, prasideda Bažnyčios veiklos laikotarpis. Nuo šiol Jėzaus esamybė neapsiriboja laiko ir erdvės apibrėžtu kūnu. Jėzus būna per visatą apimančią Dvasią.

Evangelijos skaitinyje pateikiamas paskutinis prisikėlusio Jėzaus pasirodymas savo mokiniams. Susitikimas įvyksta Galilėjoje. Jėzus pats nurodė šią vietą per Paskutinę vakarienę: „O kai prisikelsiu, aš nueisiu pirma jūsų į Galilėją“ (Mt 26, 32). Apie šį pasimatymą primena angelas prie tuščio kapo: „Jis prisikėlė iš numirusių ir eina pirma jūsų į Galilėją; tenai jį ir pamatysite“ (Mt 28, 7). Taip pat ir prisikėlęs Jėzus pakartoja šį kvietimą kelyje sutiktoms moterims: „Eikite ir pasakykite mano broliams, kad keliautų į Galilėją; ten jie mane pamatys“ (Mt 28, 10). Evangelistas Matas pabrėžia šios vietovės svarbą nuo pat Jėzaus viešosios tarnystės pradžios: „Pagonių Galilėja! <…>gyvenantiems ūksmingoje mirties šalyje užtekėjo šviesybė“ (Mt 4, 15). Mokiniams, atvykusiems į Galilėją, teko kopti į kalną. Biblijoje kalno simbolis primena Sinajaus kalną, kur buvo sudaryta pirmoji sandora ir kur Mozė gavo dešimt Dievo įsakymų (plg. Iš 19 ir 24; 34, 1–35). Ten pat pranašas Elijas buvo pasitraukęs į vienumą, kad atrastų savo misijos prasmę (plg. 1 Kar 19, 1–18). Kalnas primena ir Atsimainymo kalną, kur Mozė ir Elijas, tai yra Įstatymas ir Pranašai, pasirodo kartu su Jėzumi, taip patvirtindami, kad jis yra pažadėtasis Mesijas (plg. Mt 17, 1–18). Pagaliau kalnas simbolizuoja ne tik išorinio, bet ir vidinio – tikėjimo – kopimo vietą.

Mokiniai, pamatę Jėzų, pagarbino jį parpuolę ant žemės (plg. Mt 28, 17). Tą patį veiksmažodį evangelistas Matas pavartoja, kai Jėzų pagarbina išminčiai (2, 11), raupsuotieji (8, 2), mokiniai valtyje (14, 33), moteris kanaanietė (15, 25). Tačiau ir užkopus ant kalno atsiranda vietos šiai neabejotinai tikrovei – abejonei: „Kai kurie dar abejojo“ (Mt 28, 17). Pirmiesiems krikščionims buvo sunku patikėti Prisikėlimo žinia. Apie tai ne kartą užsimena visi keturi evangelistai. Tikėjimas Prisikėlimu brendo pamažu, kol pagaliau tapo esminiu krikščionių įsitikinimu (plg. 1 Kor 15, 3–34).

Tuomet prisiartinęs Jėzus prabilo“ (Mt 28, 18). Vienintelį kartą Matas pažymi Jėzaus prisiartinimo gestą – tai buvo po Atsimainymo ant Taboro kalno (plg. Mt 17, 7). Žmogui reikia, kad Dievas prisiartintų prie jo, nes žmogus jaučia atstumą, skiriantį jį nuo dieviškumo. Savyje neturime gebėjimo tikėti. Dievui reikia imtis iniciatyvos. Mes esame laisvi atsiliepti pagarba arba prisiartinimu. Jėzus drąsina savo mokinius: „Man duota visa valdžia danguje ir žemėje“ (Mt 28, 18). Šis teiginys patvirtina Jėzaus lygybę su Dievu. Per visą Senąjį Testamentą vien tik Dievas yra dangaus ir žemės Viešpats. Kokia šios valdžios esmė? Apreiškimo knygoje Avinėlis – prisikėlęs Jėzus – gauna iš Dievo rankų knygą su septyniais antspaudais (plg. Apr 5, 7) ir tampa istorijos Viešpačiu. Jis savo galia ir valdžia nugali slibiną, blogio jėgą (plg. Apr 12, 1–9), o žvėrį ir netikrą pranašą – Romos imperijos simbolius – sugauna (plg. Apr 19, 20). Ir išpažindami savo tikėjimą sakome, o šiandien liturgiškai ir švenčiame, kad Jėzus įžengė į dangų ir atsisėdo Dievo Tėvo dešinėje, taip tapdamas gyvųjų ir mirusiųjų Teisėju.

Prisikėlimo žinia negali būti užvožta indu, bet turi būti įstatyta į žibintuvą, kad apšviestų visas tautas (plg. Mt 5, 15). „Tad eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones“ (Mt 28, 19). Ši valanda ženklina ne tiek Jėzaus, kiek mokinių išėjimą. Pirmojo amžiaus pabaigoje įvairūs sunkumai ir persekiojimai galėjo pastūmėti krikščionių Bendriją užsidaryti savyje. Tokios tendencijos jau aptinkamos Morkaus evangelijoje (parašyta apie 45 m.), kur apaštalas Jonas įsivaizduoja, kad Jėzus skirtas tik nedidelei išrinktųjų grupei. Tačiau Jėzus jį tuoj pat pataiso: „Kas ne prieš mus, tas už mus!“ (Mk 9, 40). Todėl Mato evangelija (parašyta apie 60 m.), būdama visiškai ištikima Jėzaus atvirumui, aiškiai pabrėžia, kad bendruomenė negali likti uždara, negali prisiskirti Dievo veikimo pasaulyje monopolio. Dievas nėra Bažnyčios nuosavybė, bet Bažnyčia yra Dievo nuosavybė (plg. Iš 19, 5). Krikščionių bendruomenės svarbiausia misija – būti druska ir raugu pasaulyje (plg. Mt 5, 13; 13, 33).

Evangelija pagal Matą baigiasi Jėzaus žodžiais: „Ir štai aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos“ (28, 20). Jėzus kalba ne apie atsiskyrimą, bet apie visur esamybę. Kai Mozė buvo pašauktas išlaisvinti tautos iš Egipto nelaisvės, iš Dievo jis gavo vienintelę garantiją: „Aš būsiu su tavimi!“ (Iš 19, 5). Tas pat pažadėta pranašams ir kitiems Dievo pasiųstiems žmonėms, kad atliktų svarbią misiją. Taip pat ir Mergelė Marija išgirdo iš angelo tuos pačius žodžius: „Viešpats su tavimi!“ (Lk 1, 28). Jėzuje evangelisto Mato bendruomenė, kuri iš pradžių buvo stipri žydų krikščionių grupuotė, aptinka tokį patį pažado tikrumą: jo vardas – Emanuelis, Dievas su mumis (plg. Mt 1, 23). Tik ši gyva Dievo artumos patirtis galėjo suteikti pirmojo amžiaus krikščionims paramą, stiprinti jų tikėjimą, teikti jiems viltį ir subrandinti jų meilę bei savęs dovanojimą kitiems. Iš tiesų išaukštintas Jėzus dieviškoje šviesoje yra ne „paimtas iš pasaulio“, o jį viršijantis ir taip su juo susijęs. Šiapus ir anapus priartėjo, nes Jėzuje Kristuje galutinai susivienijo amžinasis Dievas ir laikinasis žmogus. Šiandien, kaip ir vakar (plg. Žyd 13, 8), Kristus nėra toli nuo mūsų, nebent mes esame toli nuo jo; bet kelias suartėti atviras.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2014-04.pdf