Ko Jėzus labiausiai troško artinantis mirčiai? Kas jam buvo svarbiausia pačiomis paskutinėmis žemiškojo gyvenimo valandomis? Jis matė džiūgaujančias žmonių minias, jų lūkesčius ilgintis išvaduotojo karaliaus. Galėjo įpilti alyvos į jų jausmus, kurstyti kurti žemiškąją karalystę. Galėjo toliau gydyti ligonius, maitinti alkanuosius, guosti prislėgtuosius. Tai būtų dar labiau sužadinę minios entuziazmą. Džiūgaujančių žmonių lūkesčiuose veikiausiai netrūko ir savanaudiškų minčių, įsivaizduojant save užimantį reikšmingą vietą Mesijo karalystėje.

Pats Jėzus karštai trokšta vieno: valgyti Velykų vakarienę drauge su savo mokiniais. Kaip visada pasaulis triukšmingai reikalauja, tačiau artėjant misijos viršūnei Jėzus pasitraukia, kad galėtų su saviškiais valgyti Velykų vakarienę. Vakarienės menėje atsivėrė vartai į kryžiaus kelią, vedantį į Golgotą. Nors aplinkui daug blogio, kančios, daug stokojančių ir atliktinų darbų, Jėzus kviečia į pokylį. Nuviltų lūkesčių Mesijas atveria mums naują viltį. Jis karštai trokšta valgyti Velykų vakarienę. Ta vienintelė valanda veda į amžinybę.

Žmonės džiaugsmingai sveikina ant asilaičio jojantį Jėzų – Viešpaties vardu ateinantį Karalių. Jis ateina įgyvendinti naujojo įstatymo. Būdamas Viešpats jis ateina tarnauti. Jėzus apiplėšė pats save, priimdamas tarno išvaizdą. Nusižemino tapdamas klusnus iki kryžiaus mirties. Priešybė tarp pasaulio ir Jėzaus viešpatavimo geriausiai išryškėja, kai Jėzus atvedamas pas Pilotą. Valdytojui patikėta valdžia, grindžiama jėga. Jėzus taip pat turi valdžią, tačiau nesilygiuoja su Pilotu. Jis liudija tiesą, kurią apreiškia nesiimdamas jėgos. Tai yra savęs apiplėšimo, atsižadėjimo kelias – priešingybė savanaudiškiems siekiams primesti savo valią.

Viešpaties Kančios sekmadienis savo liturgine išraiška atspindi dvejopą Velykų šventės turinį: čia susipina mirtis ir prisikėlimas, netektis ir pergalė. Jėzų kaip Viešpaties tarną ir pranašą nurodo Senojo Testamento pranašystės. Prasidedant Didžiajai savaitei skaitoma Viešpaties tarno giesmė, įvedanti į Jėzaus kančios slėpinius. Izaijo pranašystė leidžia suvokti, kad Jėzaus kančia tai ne žmogiška nesėkmė, bet Dievo meilę atskleidžiantis išganymo planas. Kristaus iškentėta mirtis reiškia žmonijos išgelbėjimą ir kalčių atpirkimą. Kentėdamas mirtiną kančią Jėzus atstovauja visiems žmonėms. Jis yra Dievo Sūnus, todėl jo mirtis yra ne tik pasinėrimas į giliausią žmonijos vargą, bet drauge ir Dievo darbas. Savo mirtimi jis atveria kančios vienatvės vartus ir užmoka nuodėmės skolą.

Kenčiantis Viešpaties tarnas yra klusnus Dievo žodžiui. Kančią supantis triukšmas ir aplinkinių piktumas jo neatitraukia nuo Dievo žodžio klausymosi. Kristus – klusnus Tėvo valios vykdytojas (Jn 4, 34; 6, 38). Jis tai paliudija kančios valandą. Klausymosi nuostatą rodo kenčiančiojo tyla. Izaijas rašo, kad Viešpaties tarno veidas kietas tarsi titnagas. Tyla rodo ištvermę ir pergalės viltį. Tylėdamas Viešpaties tarnas liudija savo tikėjimą ir pasitikėjimą.

Viešpaties tarnas nesipriešindamas priima smūgius. Žmogui būdinga priešintis kančiai, maištauti mirties akivaizdoje. Kančia subjauroja ir kelia pasibjaurėjimą. Kenčiantis žmogus negali pasipriešinti šmeižtui, intrigoms ir pajuokoms. Kartus likimas verčia žmogų užsisklęsti, tai dar padidina kitų antipatiją kenčiančiajam. Pirmąkart Senajame Testamente niekinamas ir kančioms išduotas žmogus priima savo likimą kaip Dievo duotą ir nesistengia iš jo išsisukti. Jis pilnas pasitikėjimo. Kančia sukietina jo veidą, bet ne širdį. Priešingai negu psalmėse vaizduojami teisieji Viešpaties tarnas nesišaukia Dievo keršto. Jam pakanka tikėti, kad Viešpats yra arti.

Viešpaties kančios aprašyme veikia žydų tautos vyresnieji ir sukurstyta minia. Katalikų Bažnyčios katekizme (597) pabrėžiama, kad nėra kolektyvinės žydų atsakomybės už Jėzaus mirtį. Popiežiškosios Biblijos komisijos 2001 m. dokumente „Žydų tauta ir jų šventieji Raštai krikščionių Biblijoje“ atkreipiamas dėmesys, kad Luko kančios pasakojimas nėra ypač griežtas žydų vyresnybei. Jėzų atvesdinus į „tautos seniūnų, aukštųjų kunigų ir Rašto aiškintojų“ susirinkimą (22, 66–71), Lukas nevaizduoja jo susikirtimo su vyriausiuoju kunigu, kaltinimų dėl piktžodžiavimo ir pasmerkimo, taip sumenkinama Jėzaus priešininkų kaltė. Jie pateikia politinio pobūdžio kaltinimus Pilotui (23, 2). Pilotas tris kartus pareiškia, kad Jėzus yra nekaltas (23, 4. 14. 22), bet ketina duoti jam pamoką nuplakdindamas (23, 16. 22), tačiau galiausiai nusileidžia didėjančiam spaudimui minios (23, 23–25), kurioje yra „aukštieji kunigai, seniūnai“ (23, 13). Tolesniuose įvykiuose „seniūnai“ išlieka priešiški (23, 35), o žmonės vėl tampa palankūs Jėzui (23, 27. 35. 48), panašiai kaip jo viešojo gyvenimo metais. Jėzus meldžiasi už savo budelius ir didžiadvasiškai jiems atleidžia, „nes jie nežino, ką darą“ (23, 34).

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2010-05.pdf