Nuosavybės atžvilgiu Luko evangelijoje laikomasi atsargios nuostatos. Turtas vadinamas net stabo Mamonos vardu, nes žmogus lengvai leidžiasi jo pavergiamas. Mamona – hebrajiškas ar aramėjiškas žodis, kuris reiškia tai, kuo žmogus pasitiki, platesne prasme reiškiantis kiekvieną materialų turtą ar pinigą, tačiau Jėzui jis – stabas, priešprieša gyvajam Dievui. Pats pinigas nėra „apgaulinga Mamona“ ar „stabas“, bet labiau už bet ką kitą gali įkalinti žmogų aklame egoizme. Tenka atlikti tam tikrą ekonominių gėrybių perkeitimą: užuot jomis naudojusis tik savo interesams, reikia mąstyti ir apie vargšų poreikius, sekant pačiu Kristumi, kuris, – kaip rašo šv. Paulius, – „būdamas turtingas, dėl jūsų tapo vargdieniu, kad jūs taptumėte turtingi per jo neturtą“ (2 Kor 8, 9). Atrodo paradoksas: Kristus mus praturtino ne savo turtu, bet savo neturtu, tai yra savo meile, kuri jį pastūmėjo visiškai mums atsiduoti: „Jis ištrynė mus kaltinantį skolos raštą ir panaikino jį prismeigdamas prie kryžiaus“ (Kol 2, 14).

Kaip ir daugelyje Evangelijos palyginimų, čia aptinkame tam tikrą gyvenimo dramą, besikeičiantį veiksmą. Turtingas žmogus ruošiasi atleisti savo prievaizdą, kuris eikvoja jo turtą, t. y. nesąžiningai elgiasi. Prievaizdas net nesigina, pripažįsta, kad tai, ką sužinojo jo šeimininkas, yra tiesa. Jo sąžinė nešvari, jis to neneigia. Toliau pasakojime lieka vienas prievaizdas, kuris, pasitraukęs į vienumą, apmąsto susidariusią situaciją. Nors jo ateitis neaiški ir vilties nedaug, jog viskas baigsis geruoju, jis nepasiduoda ir nusprendžia, pasinaudodamas dar vis turimomis savo galiomis, sutvarkyti skolos raštus ir santykius su šeimininko skolininkais, kad įgytų draugų ir užtikrintų sau ateitį.

Gėrybės, kurias jie buvo skolingi, – svarbiausi Palestinos žemės produktai: aliejus ir kviečiai. Statinė – apie 40 litrų, saikas – apie 400 litrų (biralams seikėti). Kiekvienam iš skolininkų buvo nubraukta beveik lygi skola. Bendra abiejų nubrauktų skolų suma sudarė vieno žmogaus trejų metų atlyginimą. Pasakojimo pabaigoje daromas netikėtas posūkis: „Šeimininkas pagyrė suktąjį prievaizdą, kad jis gudriai pasielgęs“ (Lk 16, 8). Iš pirmo žvilgsnio šie Jėzaus žodžiai mus gali papiktinti: susidaro toks įspūdis, kad pats Dievas laiko maišą vagiui. Tačiau pagyrimas skirtas ne jo suktumui, bet sumanumui, gudrumui (plg. Mt 10, 16). Jis, pasinaudojęs šeimininko turtu, susirado draugų. Kritiškoje situacijoje atrasdamas išeitį, atrado ir kitus. Netikėtai pastebėjo kitus, ko anksčiau, rūpindamasis tik savimi, nematė. Atranda draugystės tikrovę. Taip, jis pasielgia dar kartą neteisingai sumažindamas ne savo nuosavybės skolas, o savo šeimininko, tačiau šį kartą jis tai padarė ne tiek dėl savęs, kiek ir dėl kitų: palengvina vargšo bėdą per pusę ar penktadaliu.

Be abejo, ne viskas šiame palyginime yra sektina, pavyzdžiui, draudžiama daryti kam nors žalą, lygiai kaip ir duoti išmaldą tuo turtu, kurį esame pagrobę. Čia mums tik dar kartą primenama, kad Dievas mums patiki mažus dalykus žemėje: materialias gėrybes, gamtos išteklius, pinigus, gailestingumą, išsilavinimą, dėmesingumą, žodį ir pan. Šiame gyvenime nebuvome paskirti kaip šeimininkai į namus, kurie mums priklauso kaip nuosavybė, bet esame panašūs į svečius ir prašalaičius. „Gyvenimas žmogui duotas ne nuosavybėn, bet laikinai priežiūrai“, – sakė senovės filosofas Seneka. Kaip geri prievaizdai turėtume mokėti tuo naudotis. Tik taip galėsime paveldėti tikrąjį turtą – Dievo Karalystę, kuri yra apreikšta Jėzuje Kristuje. Turtai yra mums kaip svetimi, nes yra šalia mūsų prigimties, jie negimsta ir nemiršta su mumis; Jėzus Kristus, priešingai, yra tikrai mūsų, nes jis yra žmonių gyvybė, ir ateidamas pas žmones jis atėjo į savo nuosavybę (plg. Jn 1, 4. 11).

Vadinasi, amžinybė nėra atskirta nuo žemiškojo gyvenimo. Gyvenimo pilnatvė anapus prasideda nuo mūsų santykio su Kūrėju, jo dovanomis ir su šalia esančiu žmogumi čia ir dabar. Tai yra patikima investicija norint pelnyti draugų, kurie mus parems tuo metu, kai viską prarasime palikdami šio pasaulio verslą ir rūpesčius ir keliausime pas pasaulio Teisėją. Niekas iš mūsų ten neprisistatys su tvarkingomis sąskaitų knygomis. Ne viskas jose bus tvarkinga. Tačiau, jeigu tie mūsų netikslumai bus buvę naudingi artimui, jeigu būsime sumažinę kitų kaltes, o ne, kaip įprasta, išpūtę, jeigu būsime ištrynę nuoskaudas ir mąstę ne teisės, bet meilės terminais, gailestingas Teisėjas pagirs mus taip pasielgus, nors galai ir nesueis. Juk žmogui praktiškai ir neįmanoma padaryti, kad viskas būtų tvarkinga ir tobula. Viešpats vis dėlto bus patenkintas ir ribotu mūsų administravimu. O to, ko dar trūksta, jis ieškos kitur, ne mūsų piniginėje: jo turtas patikimai bus saugomas kitų kišenėse, pas mūsų draugus (plg. Mt 25, 31–40).

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2013-08.pdf