Pirmajame skaitinyje pasakojama, kaip pranašystės dovana, kurią anksčiau turėjo tik Mozė, Viešpaties malone suteikiama septyniasdešimčiai seniūnų. Pasirodo, kad du vyrai, nebuvę toje vietoje, kur nusileido dvasia, vis dėlto pranašauja. Kai Jozuė pasiskundžia dėl to Mozei, šis tik pasidžiaugia, kad ir aniems vyrams buvo suteikta dovana.

Skaičių knygoje ryški tuometinės bendruomenės hierarchija. Ši knyga išreiškia bendruomenės vyresniųjų kunigų požiūrį. Dykumos sąlygomis gyvenančiai bendruomenei reikėjo griežtos struktūros. Atsižvelgiant į šį kontekstą, verta atkreipti dėmesį į tai, kad iš kunigų luomo kilę knygos autoriai pabrėžia Viešpaties veikimą anapus hierarchinės struktūros.

Žmogaus egzistencijai būdingas institucinis aspektas, tačiau jis nėra galutinis žmogaus būties tikslas. Tai pripažino tiek Mozė, tiek Skaičių knygos autoriai kunigai. Jėzus, be abejo, žinojo Skaičių knygos pasakojimą. Evangelijos skaitinys sudaro aiškią paralelę pirmajam skaitiniui. Jėzus leidžia jo vardu išvarinėti demonus, jis pripažįsta, kad tai „stebuklas”, taigi kilęs iš Dievo. Gal tas žmogus nebuvo iš tos pačios draugijos, „nevaikščiojo su mumis”, bet jis tikrai darė gera. Šią vietą ypač verta apmąstyti mums, Romos katalikams. Mes visuomet tikėjome ir tebetikime, kad mūsų Bažnyčioje yra visos išganymo priemonės. Deja, praeityje tai dažnai buvo suprantama, kaip apskritai nieko gero nebuvimas kitose krikščionių bendruomenėse. Vatikano II Susirinkimo Dekretas apie ekumenizmą teigia kitaip. Mes nuolat patiriame pagundą iš aukšto žvelgti į tuos, kurie „nevaikščioja su mumis”. Dievo žodis moko mus pripažinti, kad Dvasia dvelkia kur nori.

Jėzaus mokinių ištariamas „mes” leidžia užčiuopti ankstyvosios Bažnyčios bendruomenę, kuri suvokiama kaip uždara visuma, vienintelė laiduojanti išganymą. Vienas iš dvylikos, „Griaustinio sūnus” Jonas (plg. Mk 3, 17), nori radikaliai įvesti tvarką, kaip anuomet, kai jis drauge su savo broliu norėjo prišaukti ugnį ant samariečių kaimo. Mokiniai, pabandę sutrukdyti veikti Jėzaus vardu kitiems, nepriklausantiems jų būriui, gauna aiškų nurodymą: „Nedrauskite”.

Bažnytinę bendruomenę sudaro taip pat esantys jos pakraštyje. Jie neprisideda prie Dievo žodžio skelbimo, nereguliariai dalyvauja pamaldose. Nelabai daug jie aukoja ir Bažnyčios išlaikymui, tačiau vis dėlto „paduoda atsigerti šalto vandens”. Jėzus gina ir šiuos žmones, jis „neužgesins gruzdančio dagčio” (Mt 12, 20). Dar viena grupė, kurią Jėzus užstoja, yra „tikintys mažutėliai”. Tai netikėjimo didvyriai, paprastos sielos, žmonės, nulipdyti iš kitokio molio negu tikėjimo kankiniai. Šie žmogeliai lengvai suklaidinami, jie greitai patiki visokiais netikrais pranašais, įvairiausiais regėjimais. Jėzus gina jų žmogiškąjį orumą, pasitelkdamas labai ryškų paskandinimo su girnapuse ant kaklo įvaizdį. Ketvirtąją grupę sudaro tie, kurie perspėjami dėl jų pačių viduje glūdinčių griaunamųjų jėgų. Godumas pinigams, valdžios ir garbės troškimas, besaikis egoizmas, nesuvaldomas lytinis instinktas – visa tai yra jėgos, galinčios pavergti žmogų ir sugriauti bendruomenės gyvenimą.

Jėzus, liepdamas nusikirsti ranką, koją ar išsilupti akį, atsikratyti kūno narių, vedančių į pagundą, drauge įspėja ir duoda askezės patarimą. Visi turime savotišką, kiekvienam būdingą polinkį pasiduoti blogiui ir bendrininkauti darant bloga. Visi galime tapti kitiems papiktinimo šaltiniu, tačiau kiekvienas į tą turime savotišką polinkį. Pirmiausia turime šiuos polinkius pažinti. Jėzus pasitelkia labai stiprius įvaizdžius. Suvokę ir įveikę blogą polinkį turime ryžtingai sunaikinti ryšį su blogiu. Jėzus liepia: „nusikirsk, išlupk”. Jei to nepadarysi, ši infekcija visiškai užvaldys tavo kūną ir būsi „įmestas”.

Ši trečioji Jėzaus atsakymo dalis papildo dvi ankstesniąsias. Kiekvienas turime silpną vietą, tačiau pažindami save galime imtis priemonių, net jei jos kartais būna skausmingos.

Pabrėžiant įspėjimų rimtumą, tris kartus pakartojamas pragaro įvaizdis. Ne paslaptis, kad mokymas apie pragarą daugeliui šiandienos teologų sudaro keblumų. Evangelijos įvaizdžiai yra spalvingi ir vaizdingi, jie teikia peno menininkų fantazijai. Dega neužgesinama ugnis, graužia nemirštantis kirminas, girdimas dantų griežimas, amžinas skausmas, – taip Šventajame Rašte aprašoma amžinoji, antroji mirtis (Apr 20, 10; Mk 9, 49; Mt 13, 42. 50; Mt 25, 46; Mt 8, 12; Lk 16, 23; Apr 20, 14). Įvaizdžiai lieka įvaizdžiais. Jie gali gąsdinti ir įspėti, tačiau negali perteikti anapusinės tikrovės. Jeigu juos suvoktume pažodžiui, turėtume taip pat pažodžiui suvokti ir dangaus įvaizdžius. Kaip tokiu atveju suprasti, kad danguje bus aklieji, luošieji, neįgalūs, ir dėl to nelaimingi, žmonės?

Kaip galima nusakyti pragarą be įvaizdžių? Čia teologai vieningai sutaria, kad pragaras iš esmės reiškia galutinį atsiskyrimą nuo Dievo. Katalikų Bažnyčios katekizme (1033) pragaru vadinama „galutinio žmogaus atsiskyrimo nuo Dievo ir palaimintųjų draugijos būsena”. Kaip suvokti pragaro amžinybę, jei amžinybėje nebėra laiko? Tuomet amžinybė išgyvenama ne trukmės, bet gelmės prasme. Tai belaikis, tačiau visa apimantis gyvenimo šaltinio praradimo išgyvenimas. Tačiau nei Apreiškimas, nei Bažnyčia nenurodo nė vieno konkretaus asmens, esančio pragare.

Parengta pagal kun. dr. Karl Schuler

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/old/bz0017/017pam1.html