Šio sekmadienio Evangelijoje regime Jėzų su dviem savo mokiniais, užsukančiais į brolių Simono ir Andriejaus namus Kafarnaume. Kažkas iš namiškių pasiguodžia Jėzui, kad karščiuoja Simono Petro uošvė, kurią jis išgydo. Ši detalė nebūtų tiek svarbi, nes Evangelijoje sutinkame nemažai Jėzaus pagydytų žmonių iš daug sudėtingesnių negalių, tačiau čia yra keli reikšmingi momentai. Pirmiausia į akis krinta žodis „pakėlė“ (gr. egeirō): „Jis priėjęs pakėlė ją už rankos“ (Mk 1, 31). Tas pats žodis nusako ir Kristaus prisikėlimą (plg. Mk 14, 28; 16, 6; Apd 3, 15; 13, 37; 1 Kor 15, 4). Evangelistui Morkui ligos ir mirties nugalėjimas yra pergalė prieš blogio jėgas, naujo gyvenimo pradžia. Galbūt Kristaus mirties ir prisikėlimo dėka ankstyvoji Bažnyčia matė šį stebuklą kaip visos žmonijos prisikėlimo laikų pabaigoje pirmavaizdį.

Ypatingą išganymo simbolį aptinkame ir rankų geste: „Jis priėjęs pakėlė ją už rankos“ (Mk 1, 31). Biblinė kalba rankos prisilietimui priskiria įvairių reikšmių ir vaidmenų. Neatsitiktinai Šventajame Rašte ranka iš kitų kūno narių minima dažniausiai (daugiau negu tūkstantį penkis šimtus kartų). Prisilietimas tampa sakramentiniu veiksmu, gailestingumo, palankumo, švelnumo ženklu – liudijimu to, ką Rytų Bažnyčios tėvai vadina „dieviškąja filantropija“, begaline Dievo meile žmonėms. Nuo pat pirmųjų amžių krikščionys žino, kad yra ir rankų Evangelija, Geroji Naujiena, kuri verčiama į aštuntąjį – oficialiai nepaskelbtą – Bažnyčios sakramentą: rūpintis ligoniais ir kenčiančiais, padrąsinti ir paguosti nuliūdusiuosius.

Jėzus pakelia sergančią moterį ir suteikia jai jėgų veikti, eiti, kurti, tarnauti: „Karštis paliovė, ir ji galėjo jiems patarnauti“ (Mk 1, 31). Iš susitikimo su Viešpačiu kyla tarnystė (gr. diakonia). Čia randasi Gerosios Naujienos esmė: leistis būti pakeltam, kad uždegtum meilei, dėkingumui kitą. Simono uošvė simbolizuoja visą sergančią ir parblokštą žmoniją. Jėzus Kristus yra Dievo ištiesta ranka nusidėjėlei žmonijai, kad ją pakeltų ir suteiktų jai jėgų tarnauti ne tik Viešpačiui, bet ir artimui. Juk gydant kitus, gyvenant dėl kitų, taip pat gyja ir mūsų širdis.

Atėjus vakarui ir nusileidus saulei „pas Jėzų sugabeno visus ligonis ir demonų apsėstuosius <…>Jis pagydė daugelį sergančių įvairiomis ligomis“ (Mk 1, 32. 34). Iš pirmo žvilgsnio atrodo keista, jog sugabeno visus, tačiau pagydė tik daugelį. Paskutinės vakarienės metu Jėzus, paėmęs taurę, ištars: „Tai mano kraujas, Sandoros kraujas, kuris išliejamas už daugelį“ (Mk 14, 24; plg. Mt 26, 28; Iz 53, 11). Lotyniškojo Mišiolo Eucharistijos maldoje taip pat sakoma „už daugelį“ (lot. pro multis). Ar Jėzus gydė tik tuos, kuriuos norėjo? Argi jis mirė, praliejo savo kraują ne už visus? Ar Simono uošvė simbolizuoja ne visą žmoniją, kurią jis atperka ir prikelia laikų pabaigoje? Išties visame Naujajame Testamente ir visoje Bažnyčios tradicijoje visada buvo aišku, kad Dievas nori visų išganymo ir kad Jėzus numirė ne už kokią nors vieną žmonijos dalį, bet už visus (plg. Rom 8, 32; 2 Kor 5, 14; 1 Tim 2, 6).

Tačiau, kita vertus, Dievas vis dėlto niekam išganymo prievarta neprimeta. Dievas pripažįsta žmogaus laisvę. Jis nėra burtininkas, galiausiai visa, kas buvo, nubraukiantis ir atvedantis į laimingą pabaigą. Jis yra Dievas, mylintis ir paisantis laisvės net tada, kai žmogus nuo jo nusigręžia. Todėl visuotinė išganingoji Dievo valia neapima to, kad visi žmonės tikrai pasieks išganymą. Egzistuoja atmetimo galia. Dievas mus myli, mums tereikia leistis būti jo mylimiems. Todėl savęs nuolatos turėtume klausti: ar nesame pilni puikybės, trokštantys vieni patys tvarkytis? ar iš kūrinio – žmogaus ir Kūrėjo – Dievo neatimame didybės ir kilnumo, žmogaus gyvenimą palikdami be rimto pagrindo ir Dievą pažemindami iki burtininko, kuriam nesvarbu, kaip mes elgiamės? O juk Dievo meilė kaip tik tokia besąlygiškai didi, kad nepanaikina laisvės atmesti ir per tai galimybės pražūti. Viešpats tikrai visus myli ir numirė už visus, tačiau jis mūsų laisvės žaismingais kerais nenustumia į šalį, bet leidžia mums ištarti „taip“ jo didžiam gailestingumui.

Vadinasi, posakis „daugelis“ yra atviras kiekvienam žmogui ir liudija faktą, kad atpirkimas neįvyksta mechaniškai – be kiekvieno asmeniško sutikimo ir dalyvavimo. Tikintysis greičiau kviečiamas su pasitikėjimu priimti jam siūlomą dovaną ir gauti antgamtinį gyvenimą, duodamą tiems, kurie dalyvauja Velykų slėpinyje ir taip pat liudija jį savo gyvenime. Todėl jis yra priskaičiuojamas prie „daugelio“, apie kuriuos kalba šio sekmadienio Evangelijos ir lotyniškojo Mišiolo tekstai.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2012-01.pdf