„Jūsų gyvenimas su Kristumi yra paslėptas Dieve <…>. Siekite to kas aukštybėse, kur Kristus sėdi Dievo dešinėje”. Šis apaštalo Pauliaus raginimas iš Laiško kolosiečiams skirtas mums šiandien, kai giedame „Aleliuja” ir džiūgaujame, tikėdami Jėzaus prisikėlimu. Apaštalas Paulius moko mus kaip ir ko turime siekti. Tuo pačiu tai klausimas mums: ar siekiame ir ieškome Kristaus, kurį tikime? Tačiau pirmiausia reikia suvokti, kodėl apskritai privalome siekti ir ieškoti. Apaštalas Petras atsakymą pateikia Apaštalų darbų knygoje. Jis liudija pagonių akivaizdoje įvykių eilę, bylojančią apie Jėzaus iš Nazareto gyvenimą. Jis pasakoja ne tik istorinę eigą, bet atskleidžia visų tų įvykių supratimo raktą. Apaštalas priklauso nedideliam būreliui tų, kurie gavo šį supratimo raktą iš Jėzaus. Viešpats Jėzus apsireiškė būriui liudytojų, leisdamas jiems suvokti prisikėlimo prasmę ir pavesdamas misiją skelbti apie tą prisikėlimą.

Prisikėlimo šviesoje viešas Jėzaus nukryžiavimas įgyja tikrąją prasmę. Dievas buvo su šiuo Jėzumi, tikruoju Pateptuoju, pateptu ne aliejumi, bet Šventąja Dvasia. Dvasios galybe Jėzus įvykdė savo misiją: jis išvadavo nuodėmės pavergtus žmones. Nors jį nukryžiavo tie patys nusidėjėliai, kurių jis atėjo išganyti, paskutinį žodį vis dėlto tarė Dievas. Prikeldamas Jėzų jis apreiškė, kad jis yra gyvųjų ir mirusiųjų Teisėjas ir visų įtikėjusių Išganytojas.

Tai žmonių istorijos ir Jėzaus misijos raktas. Apaštalai parodo šį raktą visiems žmonėms, atskleisdami jiems iki tol paslėptą Velykų slėpinį. Jėzus yra vienintelis Gelbėtojas ir vienintelis Viešpats; jis pilnas Šventosios Dvasios ir gali ją atsiųsti. Štai kodėl jo reikia siekti. Kai kurie tikintieji nebesiekia Jėzaus, nes mano jį jau radę. Jei patirsime panašią pagundą galvoti, kad mums jau nebereikia siekti Jėzaus, perskaitykime Velykų ryto aprašymą Jono evangelijoje. Tai mums padės susimąstyti apie mūsų tikėjimo kokybę ir leis suprasti, jog Viešpaties reikia nepaliaujamai ieškoti.

Šiame pasakojime yra trys veikėjai: Magdalietė, Petras ir kitas Jėzaus mylimas mokinys. Magdalietė pirmoji atėjo prie kapo ir netikėtai rado jį atvirą. Ji rengėsi tuoj pat paskelbti apie šį įvykį visiems, Jėzų mylėjusiems mokiniams. Jos mąstyseną išreiškia žodžiai: „Paėmė Viešpatį iš kapo, ir mes nežinome, kur jį padėjo”. Šie žodžiai paaiškina Magdalietės pasaulėvaizdį: svarbiausias yra Jėzus, kuris net miręs išlieka jai Viešpačiu. Jėzaus akivaizdoje žmonės paskirstomi į dvi kategorijas: juos ir mus. Jie yra tie, kurie neapkentė Viešpaties. Iš jų galima laukti visko. Magdalietė, pamačiusi tuščią kapą, numano, kad „jie” ne tik nužudė Viešpatį, bet taip pat paėmė jį iš kapo.

Tačiau kur jie jį padėjo? „Mes”, mylintieji Jėzų, nežinome kur padėjo Viešpatį. Taigi Magdalietė ima ieškoti. Ji myli Jėzų, tačiau jai dar reikia išmokti kitaip suvokti ir kitaip reaguoti. Užuot kaltinusi numanomus Viešpaties priešus, ji turi juos pamilti, kaip Jėzus juos myli. Užuot nusiskundusi, jog nežino, kur yra Jėzus, Magdalietė privalo žinoti, jog jis, regimas ar neregimas, visuomet yra su savo Tėvu. Nuo šiol jo reikia ieškoti sekant Viešpačiu tuo keliu, kuriuo jis nuėjo pas Tėvą.

Kaip reagavo mokiniai į Magdalietės pasakojimą? Petras, nuėjęs pas kapą, pamatė paliktas drobules ir apsisuko, nieko nesakydamas. Panašiai kaip Magdalena jis dar nesugebėjo paaiškinti tų ženklų taip, kaip netrukus juos įžvelgė kitas mokinys. Tasai kitas mokinys, kurį Jėzus mylėjo, ne tik pamatė, bet ir įtikėjo. Jėzus savo dovanai duodama meile leido jam suvokti prasmę to, ką matė. Jei kūno, uždaryto kape ir suraišioto drobulėmis, čia nebėra, reiškia, jis yra išvaduotas iš mirties. Tačiau kur jis yra, jei jis gyvas? Mokiniai to nesužino, kol Magdalietė nepamato Viešpaties ir neateina papasakoti jiems, jog Jėzus žengia pas savo Tėvą. Štai ten jo reikia ieškoti, – kaip moko tik ką girdėti apaštalo Pauliaus žodžiai.

Šioje žemėje daug tyrinėtinų ir siektinų dalykų. Reikia tarnauti vargšams ir darbuotis, stengiantis aprūpinti gėrybėmis visus žmones. Reikia ieškoti žmonijai naudingų išteklių, atsiliepiant į Kūrėjo kreipimąsi Pradžios knygoje: „Pripildykite žemę ir valdykite ją”. Šio pasaulio dalykų ieškojimas ir siekimas neturi išstumti kito siekimo, kurio objektas nėra iš šio pasaulio – tai Kristus. Apaštalas Paulius pabrėžia, jog tai turi būti mūsų pirmiausias užsiėmimas. Tai nereiškia, kad kitokio pobūdžio ieškojimams neskirtume laiko. Pirmiausias ir svarbiausias Kristaus siekimas privalo tapti visų kitų siekimų siela. Apaštalas Paulius liudija, jog esame Kristaus šlovės dalininkai. Tai ne šio pasaulio, bet Dievo šlovė. Velykų slėpinys atskleidžia klaidą tų, kurie Dievo šlovę painioja su Pasaulio garbe. Ateistas gali visai sąžiningai atmesti Dievą, kurį suvokia tik kaip antžmogį, galingesnį ir išmintingesnį už žmogų. Tokio netikro dievo atmetimas teisėtai gina žmogaus laisvę.

Tikroji Dievo šlovė yra meilė, amžinas ir visuomet naujas Sūnaus atsidavimas, laisvas savęs dovanojimas kūriniams. Tėvas lieka paslėptas ženkluose, duotuose žmogui. Tėvui, prikėlus iš numirusių Sūnų, šis neprislegia savo galybe priešų, neprimeta savo tiesos prievarta. Sūnus siekia vien Tėvo šlovės. Prisikėlimo ženklu jis kviečia žmogų pasitikėti Dievo meile savo vaikams.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/old/bz0306/306hom2.html