Mūsų ausis priprato prie evangelinių palaiminimų, jie nebeatrodo mums keisti ar paradoksalūs. Girdėdami žodžius, kad vargšai, alkani, verkiantys ir persekiojami žmonės yra palaiminti, pagalvojame: gal taip ir yra kur nors, bet ne mūsų gyvenime. Galima manyti, kad tai paguoda turint prieš akis amžinybės perspektyvą: jei dorai vargsime šiame gyvenime, būsime laimingi po mirties. Iš tikrųjų būtina stengtis gyventi dorai, taip pat iš visos širdies trokštame būti laimingi. Nejaugi krikščioniui laimė įmanoma tik amžinybėje, gyvenant anapus? Dažnas net pasipiktins tokiais palaiminimais, nes normalus žmogus tarsi ir neturėtų įžvelgti laimės varge, būti laimingas persekiojamas ar alkdamas. Normalus žmogus yra laimingas patirdamas gerovę, saugumą, sėkmę. Jaučiame, kad kažkas ne taip. Juk evangeliniai palaiminimai nemoko mūsų apsimetinėti.

Raktas į Evangelijos palaiminimus yra mintis iš apaštalo Pauliaus laiško korintiečiams: „Jeigu Kristus nebuvo prikeltas, tai tuščias jūsų tikėjimas.“ Palaiminimai prasmingai nuskamba tik atsivėrus prisikėlimo perspektyvai. Geroji naujiena stipresnė už bet kokią nelaimę. Evangelija yra dvasinės galios versmė. Kliūtys kelyje į laimę nėra galutinis žodis. Jas galime įveikti bičiuliaudamiesi su Kristumi. Kalbėdamas apie vargą ir nelaimes Kristus pirmiausia kalba apie save. Būtent jis patyrė vargą, atmetimą, žmonių širdžių kietumą, jis turėjo teisę verkti išvydęs žudikišką savo priešų neapykantą. Tačiau Kristus parodė, kad žmoguje negalima užmušti dvasios. Jono Pauliaus II apaštališkajame laiške Salvifici doloris rašoma apie krikščioniškąją kančios prasmę. Išganytojo kančia yra drauge jo išaukštinimas. Kentėdamas Kristus pasiekia žmogiškumo viršūnes ir su meile aukoja kančias Tėvui. Palaiminimai mus moko, kad nelaimėje ir varge galime rasti ne tik prasmę, bet ir netgi džiaugsmo – nors tai sunku priimti ir reikia drąsos. Kristus jau praėjo šį kelią.

Kiekvienas norime būti laimingas, išgyventi visapusišką, patvarią ir nenykstančią laimę. Ne kartą esame pajutę kartėlio ir nusivylimo prieskonį po paviršinės, tariamos laimės akimirkų. Pranašas Jeremijas nurodo: jei nori būti laimingas, pasitikėk Viešpačiu, juo remkis, į jį įleisk šaknis. Tuomet atlaikysi kiekvieną audrą, karštį, net sausrą net tuomet, kai nejausi Viešpaties buvimo. Kas sudeda viltį į Dievą, išlaiko gyvybingumą, nes semiasi iš gyvojo vandens versmės. Tačiau tam reikia pripažinti priklausomybę nuo Dievo. Reikia visa širdimi ištarti – Viešpatie, pasitikiu Tavimi.

Šiandienos žmogus pirmiausia vertina savarankiškumą. Iš tikrųjų laisvė ir savarankiškumas – labai brangūs dalykai. Kurdami gyvenimo gerovę turime darbuotis negailėdami pastangų. Tačiau taip pat būtina priimti Evangelijos išmintį. Deja, dažnai žmogus, užuot sėmęs gaivų vandenį iš Dievo versmės, verčiau geria iš savo išsikastos drumzlinos kūdros. Pasiduodame vyraujančiai nuomonei: lemia jėga, pinigai, veržlumas ir konkurencingumas; jokiu būdu nevalia parodyti savo silpnumo. Daugelis stengiasi to laikytis, tačiau išbandymo akimirką yla išlenda iš maišo. Silpnumą slepiame po abejingumo kauke, dažnai susierziname, išliejame apmaudą ant šalia pasipainiojusio, paprastai silpnesnio žmogaus. Jėzus Evangelijoje moko, kad norėdami būti tikrai laimingi turime priimti viską, kas susiję su žmogiškuoju būviu: vargą, alkį, verksmą ir persekiojimą. Jėzus trokšta, kad išlaikytume dvasinę neturto nuostatą, leidžiančią suvokti, jog tik Dievas yra tikrasis turtas, galintis numalšinti žmogaus sielos alkį. Ašaros tirpdo mūsų širdies kietumą ir moko jautriau atsižvelgti į kitus žmones. Jei pasitikime tik savo jėgomis ir gabumais, mūsų širdis nusigręžia nuo Viešpaties, ir tampame tarsi dykvietės krūmai, sausi ir bevaisiai. Vargas žmogui, kuris laimės siekia bet kuria kaina: jam gresia jo paties egoizmo kalėjimas. Ten nėra vietos nei Dievo šviesai, nei kitam žmogui.

Patinka mums ar ne, jaunimas mielai švenčia Valentino dieną. Tai gali būti gera proga pamąstyti apie tikrą meilę, santuoką ir šeimyninį gyvenimą. Šventasis Josemaria Escriva moko sutuoktinius išgyventi pilnatvišką meilę ir eiti šventumo keliu vykdant kasdienio gyvenimo pareigas. Komentuodamas palaiminimą dvasios vargdieniams jis pateikia didelių ir neturtingų šeimų pavyzdį: jų tėvai negailėdami pastangų ir nesiskųsdami augina vaikus, kuria jaukią namų aplinką, kur mokomasi mylėti, tarnauti ir dirbti (žr. Pokalbiai, 110 ir t.).

Evangelistas Lukas po palaiminimų pateikia grėsmingus įspėjimus. Jie taip pat skirti mums. Vieni žmonės miršta iš bado, o kiti išleidžia tūkstančius riebalų nusiurbimo operacijoms. Turtas įteigia mintį, kad už pinigus galima nupirkti viską – ne tik savo kūno grožį, bet, kas baisiausia, net kitą žmogų. Skirtumą tarp laimingųjų vargdienių ir prakeikimo nusipelniusių turtuolių galima nustatyti paprastu testu. Dar kartą prisiminkime, kad kalbame apie dvasinę nuostatą, o ne apie piniginės storį, nors tai dažnai būna tarpusavyje susiję. Turtingieji nuolat kalba apie savo teises. Jei šios teisės pažeidžiamos, jie turi galingų svertų paveikti situaciją. Varguoliams gyvenimas yra ne tiek teisė, kiek dovana. Žinoma, varguoliai taip pat turi kartais kovoti dėl savo teisių – ypač iš solidarumo su kitais. Pragaras pilnas skundų ir pretenzijų dėl pažeistų teisių. Dievo akivaizdoje mes negalime nieko reikalauti. Visas gyvenimas – laisva dovana. Dangaus džiaugsmas yra šlovinti Dievą už šią dovaną. Skirtumą tarp turtingųjų ir vargšų ryškiai atskleidžia nuostata vaikų atžvilgiu. Katalikų Bažnyčios katekizme aiškiai sakoma, kad turėti vaiką nėra teisė – vaikas pirmiausia yra Dievo dovana. Turtingųjų įsitikinimu, jie gali „įgyti“ vaiką bet kokia kaina, net jei dirbtinio apvaisinimo procedūrose dėl to nužudoma daug gyvybių.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2010-02.pdf