Viskas galėjo vykti labai sklandžiai. Perskaičius Izaijo pranašystę žmonių akys dėkingai žvelgė į Jėzų, visi klausėsi iš jo lūpų sklidusių maloningų žodžių. Tačiau Jėzus atėjo ne vien glostyti. Jis čia pat prabyla į neištikimųjų ir nedėkingųjų sąžines. Klausytojus tai ima erzinti. Nejaugi našlė iš Sareptos, esančios netoli nuo piratų pamėgto uosto Sidono, kuriame gausu stabmeldžių, negi ji geresnė už Izraelio motinas ir seseris? Arba Aramo karvedys Naamanas, – juk jo gaujos tiek kartų skriaudė Samariją, žudė jos sūnus ir grobė į nelaisvę dukras. Siras Naamanas buvo išgydytas, tačiau ir toliau garbino Dievą Rimono šventykloje Damaske. Kodėl Dievas būtent šį raupsuotąjį panoro pagydyti? Kodėl būtent tą našlę išgelbėjo nuo bado mirties, o paskui prikėlė jos sūnų? Daugybė panašių minčių galėjo suktis Jėzaus kaimynų galvose. Ne veltui užrašyti Natanaelio žodžiai: „Ar iš Nazareto gali būti kas gero“ (Jn 1, 46). Užsirūstinę Nazareto gyventojai išvijo Jėzų, kurį pažinojo nuo mažumės. Tiksliau, jie tarėsi ir įsivaizdavo, kad jį pažįsta. Pavydas neleido malonei įsitvirtinti jų širdyse. Jėzus apibendrina pašaipias mintis, tūnančias jų galvose: „Gydytojau, pats pasigydyk.“ Šie žodžiai nuskamba Jėzaus misijos pradžioje, jie pagiežingai pakartojami ir nukryžiavimo dieną: „Kitus gelbėdavo, o pats negali išsigelbėti“ (Mt 27, 42).

Pavydas iš tikrųjų užtveria kelią į dangų. Tai tikrai šėtoniškas dalykas, siekiantis naikinti gėrį, paversdamas jį priešybe. Pavydas gėryje įžvelgia blogį. Ši nuodėmė velniška todėl, kad ne tik naikinamas kitas žmogus, bet ir skundžiamas pats Dievas. Dievui priekaištaujama, esą jis neteisingas ir blogas. Jei iš pavydo priešinamasi kitam žmogui skirtai Dievo malonei, tai tampa nuodėme Šventajai Dvasiai. Tuomet stebėtinai greitai atmetamas pats Dievas. Jėzus išmetamas iš miesto, ten, kur baudžiami nusikaltėliai ir kur galiausiai jis bus nukryžiuotas. Vienintelis atsakas ir vaistas nuo pavydo yra meilė. Ta pati meilė, apie kurią apaštalas Paulius rašo, kad „ji nepavydi“. Pavydas siekia atriboti kitą žmogų nuo meilės. Čia kalbama ne apie šmėkštelėjančias mintis, bet apie valios aktą. Verta savęs paklausti: ar linkiu dangaus palaimos žmogui, kurį man kol kas sunku mylėti? Ar danguje noriu sutikti pagonę Sareptos našlę ir karvedį Naamaną, ar ruošiuosi praleisti amžinybę su įtariais ir pavydžiais Nazareto gyventojais?

Rytojaus diena yra tarsi burtažodis. Žmonės nukreipia žvilgsnius į rytojų, ateinančius metus, ateitį. Šiandienos Evangelija pasipriešina netikroms rytojaus vilionėms. Kristaus dėka viltingasis „rytoj“ tapo „šiandien“. Nors tai skamba paradoksaliai, Jėzus Kristus yra ateitis, kuri jau įvyko. Jėzuje Kristuje pranašystė tapo pilnatve.

Scena Nazarete panaši į programos paskelbimą. Nuolat girdime apie naujas programas, planus, padedančius įveikti sunkmetį. Žmogiškosios plėtros programos dažnai krauna naštas ant pečių kitiems. Jose neišvengiamai reiškiasi žmogaus egoizmas ir ribotumas. Žmonių programose pabrėžiama: rytoj bus geriau, rytoj bus kitaip. Jėzus skelbia priešingai: šiandien išsipildė Rašto žodžiai. Jis nekreipia minčių į ateitį, bet skelbia apie šiandieną. Jau pats šių žodžių paskelbimas yra jų išsipildymas. Jėzus gali tai tvirtinti, nes yra Dievo Sūnus. Pats Dievas atsigręžė į žmogų atsiųsdamas savo Sūnų. Šią programą paliudija Evangelijoje atpasakotas Jėzaus krikštas, kurio metu nuskambėjo žodžiai: „Tu mano mylimasis Sūnus, tavimi aš gėriuosi.“ Jėzaus programa – tai Dievo malonės metų skelbimas. Šiandienos malonė skelbiama remiantis ne prognozėmis ar apklausomis, jos pagrindas yra Dievo Sūnus. Tai pranoksta Izaijo pranašystės žodžius, socialinio teisingumo atkūrimą jubiliejaus metais. Dievo programa yra nauja pradžia, tai nauja Dievo bendrystė su žmonėmis.

Nors pritariame skelbiamiems žodžiams, tačiau praktiškai dažnai elgiamės kaip nazaretiečiai. Nazareto gyventojai stebėjosi ir abejojo, nes įžvelgė Jėzuje tik Juozapo sūnų. Šiandien žmonės abejoja Bažnyčios mokymu, esą jis nešiuolaikiškas. Jį skelbia Bažnyčia, paženklinta žmogiškais ribotumais ir skandalais. Įtikinamiausia Bažnyčios liudijimo galia išlieka meilė. Šiandienos skaitinys iš Pirmojo laiško korintiečiams – viena gražiausių Naujojo Testamento vietų. Himną meilei verta skaityti ir apmąstyti dažnai, ne tik per santuokos apeigas. Ankstesniuose skyriuose apaštalas kalba apie įtampas ir susiskaldymus krikščionių bendruomenėje. Toliau aptaria įvairias Dvasios dovanas, skirtas vienam kūnui – Bažnyčiai ugdyti, bendruomenės dovanas ir pabrėžia, kad visos dovanos kyla iš Šventosios Dvasios. Paulius jausmingai pabrėžia, jog Šventosios Dvasios dovanos yra bevertės, jei jos nepersmelktos meilės, be kurios net dideli stebuklai, nors traukia žmonių dėmesį, tėra panašūs į tuščią cimbolų skambesį. Apaštalas Paulius meilę personifikuoja. Kiekvienoje eilutėje galėtume įrašyti konkretų žmogų, vyrą ar moterį, kuris yra kantrus, nepavydus, neišpuikęs…

Krikščionio gyvenimas – tai kelionė. Pasaulis siūlo daug plačių ir patogių kelių. Tačiau iš tikrųjų tėra vienintelis kelias, vedantis į tikslą, pagal jį turime patikrinti kitų kelių kryptį. Tai meilės kelias. Meilė yra vienintelis kelias į tikrąjį žmogiškumą. Nuolat kyla pavojus žmogiškumą sutapatinti su dovanomis, talentais, nuveiktais darbais. Šis pavojus buvo ankstyvųjų amžių Bažnyčioje, tebėra ir dabar. Apaštalo Pauliaus nuosprendis griežtas ir vienaprasmis. Jis tris kartus pakartoja: jei neturėčiau meilės – nieko nelaimėčiau, būčiau niekas.

Šaltinis:https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2010-01.pdf