Mišių pradžios maldoje mes ką tik prašėme: „Visagali Dieve, užtvindyk mūsų širdis šventu džiaugsmu ir nuoširdžiausiu dėkingumu.“ Kristaus Žengimas į dangų yra tikrai džiaugsminga šventė. Nes šiandien – hodie visa to žodžio prasme, reiškiančia praeito įvykio sudabartinimą, mes švenčiame ne tik Viešpaties, bet ir mūsų pergalės dieną; tą garbę, kurią pasiekė Kristus – mūsų galva ir kuri laukia ir mūsų – Jo mistinio kūno narių.

Vis dėlto šis didelis slėpinys yra kartais neteisingai suprantamas. Neseniai man teko perskaityti pasakojimą apie vieną pradžioje uolų ir pamaldų jauną kunigą. 1970 metais, norėdamas atnaujinti savo žinias, jis dalyvavo modernios egzegezės kurse. Šis naujas mokslas labai sutrikdė jo tikėjimą. Sugrįžęs į parapiją, jis nustebino ir nuliūdino tikinčiuosius savo Šeštinių pamokslu aiškindamas šios dienos slėpinį maždaug šitaip : „Kristui mirus ant kryžiaus, mokiniai pamažu ėmė suprasti, kad Viešpats buvo amžinai suvienytas su savo Tėvu ir dabar Jis žada visiems tikintiesiems panašų paėmimą pas Dievą, kuris jiems duos amžinąjį gyvenimą.“ „Vėliau, – sakė kunigas, – šv. Lukas išreiškė šią mintį simboliškai, kaip Jėzaus kūno pakėlimą nuo žemės į viršų. Toks vaizdinys buvo priimtinas tų laikų žmonėms, kurie manė, kad žemė yra plokščia ir Dievas gyvena virš dangaus skliautų. Bet šiandien jis nebeturi jokios prasmės. Mums reikia viską suprasti metaforiškai.“

Iš tikrųjų Kristaus pakilimas į dangų, ir ypač į debesį, yra simbolis. Benediktas XVI rašo: „Kalbėjimas apie debesį yra nedviprasmiškai teologinis kalbėjimas. Jėzaus pranykimas vaizduojamas ne kaip kelionė į tolimas žvaigždes, bet kaip įžengimas į Dievo slėpinį. Vieta, į kurią Jėzus su debesiu įžengė, nusakoma kaip sėdėjimas arba stovėjimas Dievo dešinėje. Ką tai reiškia? Omenyje turima ne kokia nors tolima kosminė erdvė, kur Dievas, taip sakant, yra pasistatęs savo sostą… Sėdėti Dievo dešinėje reiškia būti Dievo galios erdvei dalininku… Atsiskiriantis Jėzus iškeliauja ne kažkur į tolimą žvaigždyną. Jis įžengia į galios ir gyvenimo bendrystę su gyvuoju Dievu, į Dievo viršenybę erdvės atžvilgiu. Todėl Jis yra ne iškeliavęs, bet paties Dievo galia dabar visada čia, su mumis ir mums… Kadangi Jėzus yra pas Tėvą, Jis yra ne toli, bet arti mūsų. Dabar Jis nebėra kur nors vienoje konkrečioje pasaulio vietoje, kaip prieš savo „pakilimą į dangų“; atvirkščiai, dabar savo pranokstančia erdvę galia Jis yra visiems – per visą istoriją – ir visur artimas bei pašaukiamas.“

Viešpaties įžengimo į dangų gili teologinė prasmė neprieštarauja jo istorinei tikrovei. Apaštalai tikrai matė Jėzų, žengiantį į dangų, ir kartu suprato, kad jis, būdamas dabar Dievo dešinėje, nenutolo nuo jų. Iš tikrųjų kai kurie teologai kelia kitų prieštaravimų: vieni mano, kad Luko paminėtas 40 dienų laikotarpis yra simboliškas ir kad galbūt Kristaus pasirodymai tęsėsi kur kas ilgiau. Kiti teigia, jog Kristus kaip žmogus jau buvo galutinai pašlovintas prisikėlimo akimirką – jam nereikėjo žengti į dangų 40 dienų po to, kad gautų papildomą garbę iš Tėvo.

Pabandykime atsakyti į tokius prieštaravimus remdamiesi Katalikų Bažnyčios katekizmu. Katekizme rašoma: „Kristaus kūnas buvo iš tikrųjų pašlovintas nuo pat jo prisikėlimo momento; tai parodė naujos, antgamtinės, tokiomis ir išliksiančios jo kūno ypatybės. Tačiau per tas keturiasdešimt dienų, kai jis su savo mokiniais bendrai valgė ir gėrė, aiškino jiems apie Dievo karalystę, jo garbę dar dengė paprasta žmogiška išvaizda. Paskutinis Jėzaus pasirodymas baigėsi galutiniu Jėzaus, kaip žmogaus, įžengimu į dieviškąją garbę; tai simbolizavo debesis ir dangus, kuriame jis dabar sėdi Dievo dešinėje.“

Atkreipkime pirmiausia dėmesį, kad Katekizmas kalba apie 40-ties dienų prisikėlusio Kristaus buvimą žemėje kaip apie grynai istorinį faktą. Iš tikrųjų Naujasis Testamentas mini ne tiek daug prisikėlusio Jėzaus pasirodymų – juos beveik įmanoma suskaičiuoti ant rankų pirštų. Nėra jokios priežasties, kodėl jie negalėtų sutilpti į Luko paminėtą 40 dienų laikotarpį. Tiesą sakant, skaičius 40 Senajame Testamente dažnai turi ir simbolinę reikšmę. Kodėl gi Dievui nesutvarkius išganymo įvykių pagal tą patį biblinį ritmą?

Apie Kristaus garbę Katekizme sakoma, kad keturiasdešimt dienų ji buvo pridengta paprastos žmogiškos išvaizdos. Vėliau, po Žengimo į dangų, Jėzus pasirodys Sauliui kelyje į Damaską, o tasai bus parblokštas ir apakintas jo dangiškosios šlovės spindėjimo. Tai parodo, jog prisikėlusio ir Dievo dešinėn pakelto Kristaus šlovės spindėjimas skiriasi; tą ir išryškino istorinis ir drauge transcendentinis Žengimo į dangų įvykis.

Todėl šiandien su apaštalais džiūgaukime dideliu džiaugsmu švęsdami vieną didžiausių išganymo istorijos įvykių. Prašykime malonės, kad pagal Viešpaties pažadą jis galėtų visada gyventi su mumis žemėje ir mes su juo danguje.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2018-04.pdf