Praėjus keturiasdešimčiai dienų po prisikėlimo, Kristus sugrįžo pas savo Tėvą, iš kurio buvo atėjęs ir įsikūnijęs Mergelės Marijos įsčiose. Kristaus Žengimo į dangų iškilmė (Šeštinės) tradiciškai švenčiama Velykų laiko šeštos savaitės ketvirtadienį, lygiai 40 dienų po Velykų. Tą dieną Kristus su visa savo žmogyste įeina į Dievo šlovę. Biblijoje tai išreikšta simboliais „debesis“ (plg. Iš 13, 22; Lk 9, 34–35; Apd 1, 9) ir „dangus“ (plg. Lk 24, 51). Kalbėjimas apie debesį yra teologinis kalbėjimas: mintyje turimas kitas būties matmuo. Kristaus kūnas buvo pašlovintas nuo pat jo prisikėlimo momento; tai parodė naujos, antgamtinės, tokiomis ir išliksiančios jo kūno ypatybės (plg. Lk 24, 31; Jn 20, 19. 26). Tačiau per tas keturiasdešimt dienų, kai jis su savo mokiniais bendrai valgė ir gėrė (plg. Apd 10, 41), aiškino jiems apie Dievo Karalystę (plg. Apd 1, 3), jo garbę dar dengė paprasta žmogiška išvaizda (plg. Mk 16, 12; Lk 24, 15–16; Jn 20, 14–15; 21, 4). Kad Prisikėlusiojo garbė tuo metu dar buvo pridengta, atskleidė mįslingi jo žodžiai, pasakyti Marijai Magdalietei: „Aš dar neįžengiau pas Tėvą. Verčiau eik pas mano brolius ir pasakyk jiems: ‘Aš žengiu pas savo Tėvą ir jūsų Tėvą, pas savo Dievą ir jūsų Dievą’“ (Jn 20, 17). Tai parodo, jog prisikėlusio ir Dievo dešinėn pakelto Kristaus garbės spindėjimas skiriasi; tą ir išryškino istorinis ir drauge transcendentinis Žengimo į dangų įvykis.

Šis paskutinis etapas yra glaudžiai susijęs su pirmuoju, su nužengimu iš dangaus įsikūnijant. Tik tas, kuris išėjo iš Tėvo, gali grįžti pas Tėvą, būtent Kristus (plg. Jn 16, 28). „Niekas nėra pakilęs į dangų, kaip tik Žmogaus Sūnus, kuris nužengė iš dangaus“ (Jn 3, 13; plg. Ef 4, 8–10). Vien savo prigimtomis jėgomis žmogus negali įeiti į Tėvo namus, į Dievo gyvenimą ir laimę (plg. Jn 14, 2). Atverti šį įėjimą žmonėms gali tik Kristus, kuris „mums, savo mistinio kūno nariams, davė viltį irgi nueiti tenai, kur nuėjo Galva ir pirmasis iš mūsų“ (I Šeštinių Dėkojimo giesmė). Jono evangelijoje Jėzus sako: „O aš, kai būsiu pakeltas nuo žemės, visus patrauksiu prie savęs“ (12, 32). Pakėlimas ant kryžiaus reiškia ir pranašauja pakėlimą žengiant į dangų. Jis buvo pastarojo pradžia. Jėzus Kristus, vienintelis naujosios ir amžinosios Sandoros kunigas, „įžengė ne į rankų darbo šventyklą […], bet į patį dangų, kad nuo dabar mus užtartų, stovėdamas prieš Dievo veidą“ (Žyd 9, 24). Danguje Kristus nuolat veikia kaip amžinasis Kunigas; „todėl jis per amžius gali išgelbėti tuos, kurie per jį eina prie Dievo. Jis amžinai gyvas, kad juos užtartų“ (Žyd 7, 25). Kaip „būsimųjų gėrybių kunigas“ (Žyd 9, 11), jis yra liturgijos, kuri šlovina Tėvą danguje, centras ir pagrindinis veikėjas (plg. Apr 4, 6–11).

Dabar Kristus „sėdi Dievo Tėvo dešinėje“ (Nikėjos– Konstantinopolio simbolis; plg. Mk 16, 19). Žodžiu „sėdi“ norima pasakyti, kad Viešpats Jėzus iki galo pabaigė visą atpirkimo darbą ir daugiau niekuomet jo nebekartos, ir, būdamas danguje, kaip Teisėjas savo soste laukia kiekvieno iš mūsų, kad duotume jam savo gyvenimo apyskaitą. Ne veltui šv. Paulius sako: „Juk mums visiems reikės stoti prieš Kristaus teismo krasę, kad kiekvienas atsiimtų, ką jis, gyvendamas kūne, yra daręs – gera ar bloga“ (2 Kor 5, 10). Sėstis Tėvo dešinėje reiškia Mesijo viešpatavimo pradžią. „Tėvo dešinė mums reiškia dievišką garbę ir šlovę, kurios apsuptas yra Dievo Sūnus, nuo amžių esąs Dievas ir vienesmis su Tėvu; kadangi jis įsikūnijo ir jo kūnas drauge buvo išaukštintas, tai jis ir sėdi Tėvo dešinėje su kūnu“, – sako šv. Jonas Damaskietis († 749). Taip išsipildo pranašo Danielio vizija apie Žmogaus Sūnų: „Jam buvo duota valdžia ir garbė, ir karalystė, idant jam tarnautų visų kalbų tautos ir gentys. Jo valdžia yra amžina valdžia, tverianti amžinai, jo karalystė niekad nebus sunaikinta“ (Dan 7, 14).

Išties „Kristus numirė ir atgijo, kad būtų gyvųjų ir mirusiųjų Viešpats“ (Rom 14, 9). Kristaus Žengimas į dangų reiškia jo žmogystės dalyvavimą paties Dievo galybėje ir valdžioje. Jėzus Kristus yra Viešpats: jam priklauso visa valdžia danguje ir žemėje. Jis yra „aukščiau už visas kunigaikštystes, valdžias, galybes, viešpatystes“, nes Tėvas „visa jam palenkė po kojų“ (Ef 1, 21–22). Kristus yra visatos (plg. Ef 4, 10; 1 Kor 15, 24. 27–28) ir istorijos Viešpats. Būdamas Viešpats, Kristus yra ir savojo kūno – Bažnyčios Galva (plg. Ef 1, 22). Nors paimtas į dangų bei pašlovintas ir iki galo atlikęs savo misiją, žemėje jis pasilieka savo Bažnyčioje.

Kristaus „pakilimas į dangų“ yra ne išėjimas į tolimą kosmoso zoną, bet išliekamas artumas, kurį mokiniai jaučia taip stipriai, kad tai virsta džiaugsmu ir Dievo šlovinimu (plg. Lk 24, 50–53). Kristus pas Tėvą nėra toli, „į dangų žengdamas, mūsų varganų neapleido“ (I Šeštinių Dėkojimo giesmė), daugių daugiausia mes esame nuo jo toli; bet kelias suartėti atviras. Tai ne geografinio pobūdžio kelionė, bet širdies kelionė iš užsisklendimo savyje į naują pasaulį aprėpiančią dieviškąją meilę. „Meile galime būti jame“, – sako šv. Augustinas († 430). Panašiai kalba ir apaštalas Paulius: „Ir aš esu tikras, kad nei mirtis, nei gyvenimas, nei angelai, nei kunigaikštystės, nei dabartis, nei ateitis, nei galybės, nei aukštumos, nei gelmės, nei jokie kūriniai negalės mūsų atskirti nuo Dievo meilės, kuri yra mūsų Viešpatyje Kristuje Jėzuje“ (Rom 8, 38–39). Vadinasi, į dangų įžengiame tiek, kiek širdyje per tikėjimą, viltį ir meilę priartėjame prie Jėzaus ir su juo susivienijame. Dėl šios priežasties šiandienė Žengimo į dangų iškilmė kviečia mus į glaudžią bendrystę su mirusiu ir prisikėlusiu Jėzumi, neregimai esančiu kiekvieno iš mūsų gyvenime.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2013-04.pdf