Juozapas ir Marija šventykloje randa savo sūnų Jėzų, o drauge naujai suvokia dangiškąjį Tėvą. Šeimos bendrystės ryšiai yra abipusiai. Šeimos santykiai grindžiami laisvos valios dovana, nors kai kuriais gyvenimo laikotarpiais atrodo, kad kartų santykiuose vyrauja „davimas“ ar „gavimas“ viena kryptimi. Vaikams, neįgaliesiems ar seneliams reikia pajėgesniųjų priežiūros ir rūpesčio. Tačiau nepamatuojama lieka jų meilės grąža. Mokydami ir auklėdami savo vaikus tėvai patys mokosi.

Mąstydami apie Šventąją Šeimą galime geriau suvokti savo žmogiškumą, pašaukimą gyventi šeimoje. Šeima yra pirmoji vieta, kur išgyvename tarpasmeninius santykius. Tai pirmoji kito žmogaus sutikimo ir pažinimo mokykla, čia mokomasi gerbti, įvertinti kitą. Šeimoje nė vienas nėra vienišas ir žino esąs reikalingas kitiems, – tokiu būdu augama meile. Šeima taip pat yra pirmoji mokykla, kurioje mokomasi suvokti Dievą. Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų. Žmogiškoji šeima tapo paties Dievo šeima – vieta, kur Jėzus augo išmintimi, metais ir malone. Šeima yra gyvybės ir šventumo lopšys – įprasta, drauge vienintelė ir nepakartojama vieta. Šeima turi būti vieta, kurioje patinka gyventi Dievui. Šventoji Šeima – asmenų tarpusavio meilės ir atsakomybės vienas už kitą pavyzdys.

Šventoji Šeima trokšta visur ir visada įvykdyti Dievo valią. Jėzaus tariamame „Taip“ dangiškojo Tėvo valiai aidi taip pat Marijos ir Juozapo „Taip“. Vykdydami Mozės įstatymą ir aukodami berniuką Viešpačiui, Marija ir Juozapas atnašauja įstatymo numatytas aukas. Dievo valia vykdoma diena iš dienos, ištikimai laikantis įsitikinimų. Kas kasdien ištikimai siekia Dievo valios – kaip senelis Simeonas ir pranašė Ona, – bus gausiai apdovanotas. Simeonas ir Ona laiko kūdikį Jėzų rankose, nors nėra jo seneliai. Jų malda išklausoma, Dvasia atveda juos į šventyklą. Joje matome trijų kartų tikinčiuosius. Ona ir Simeonas pranašauja apie šviesą, nušviesiančią pagonis ir Izraelio garbę. Šventykloje visos kartos tampa viena šeima, šlovinančia Dievą. Šventoji Šeima – žmonijos kartų džiugaus susitikimo įvaizdis.

Mūsų laikų virusas yra abejingumas, žmogiškųjų ryšių nepatvarumas ir ištvermės stoka prispaudus sunkumams. Patirtis rodo, kad yra aiškus ryšys tarp religinės ir žmogiškųjų santykių ištikimybės. Pasiaukodamas Viešpačiui žmogus pareiškia jam savo ištikimybę. Žmogiškoji ištikimybė grindžiama pirmine paties Dievo ištikimybe. Pasiaukojimo Viešpačiui aktas yra pastovumo santuokoje ir šeimoje prielaida. Dievo įstatymas nėra primestas iš išorės, tai pati žmogaus santykio su Dievu esmė: žmogus kaip kūrinys yra priklausomas nuo Dievo. Drauge pasiaukojimo aktas reiškia Dievo meilę žmogui. Mozės įstatymas primena Izraelio išgelbėjimą iš Egipto vergovės. Dievas nubaudė egiptiečius jų pirmagimių mirtimi, kad Izraelis galiausiai būtų išlaisvintas. Dievas yra Izraelio Viešpats, todėl jam reikia paaukoti visus pirmagimius. Tai reiškia drauge asmeninį Dievo pažadą: išgelbėsiu tave, kaip anuomet išgelbėjau savo tautą.

Mūsų paaukojimas yra krikštas. Kiekvienas pakrikštytasis vienijasi su besiaukojančiu ir prisikėlusiu Kristumi ir tampa dangiškojo Tėvo vaiku. Vaikas negali pasiaukoti pats. Tėvai ir krikštatėviai tikėjimą išreiškia vaiko vardu.

Šeimai taip pat būtinas privatumas. Šventoji Šeima tyliai gyvena Nazarete. Jų dienos ritmą ženklina malda ir darbas. Šventoji Šeima rodo mums pavyzdį, kaip visuomet ir visur vykdyti Dievo valią: išlikti atviriems susitinkant su kitais žmonėmis, taip pat mokėti pasitraukti nuo pasaulio triukšmo.

Pabaigoje trys praktinės nuorodos šių dienų šeimoms siekiant šventumo. Pirmasis puoselėtinas dalykas yra džiaugsmas. Tai nėra tik šalutinis laisvalaikio palydovas. Turime mokytis džiugiai švęsti ir išgyventi kasdienybę. Džiaugsmą reikia mokėti priimti ir kurti. Šeimoje džiaugsmą kuria kūdikio šypsena, žaismingas karas pagalvėmis, nuotykiai iškylaujant gamtoje. Garsus dvasinis rašytojas C. S. Lewis rašė: „Džiaugsmas yra rimtas užsiėmimas danguje.“ Mes esame pašaukti būti džiaugsmingi, nes Tas, kuris atnešė džiaugsmą pasauliui, yra tarp mūsų šeimose. Apie būtinybę džiaugtis vis daugiau kalbama ir rašoma. Gebėjimas džiaugtis yra ne tik įgimta savybė ar nuotaikos dalykas, bet taip pat valios nuostata (verta paskaityti italo Valerio Albisetti knygą „Juoktis širdimi“). Tiek džiaugsmas, tiek nusiminimas užkrečia – ypač šeimoje.

Antras svarbus dalykas yra bendras laikas šeimoje. Jėzus praleido trejus metus viešai tarnaudamas pasaulyje. Pirmuosius trisdešimt gyvenimo metų jis praleido šeimoje, daugybę dalykų perimdamas iš Juozapo ir Marijos. Turime išmokti tvarkyti savo laiką ir taip organizuoti savo veiklą ir laisvalaikį, kad kuo labiau įtrauktume vaikus. Didžiausias dalykas, kurį galime duoti savo vaikams, – būti drauge su jais. Trečias svarbus dalykas ugdant šeimos bendrystę yra malda. Šeimos turi mokytis bendrai melstis. Šeima, kuri bendrai meldžiasi, išlieka drauge ir per sunkiausius išbandymus.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2008-23.pdf