Popiežius Leonas XII į liturginį kalendorių įtraukė „Šventosios šeimos” šventę. Pasak šio popiežiaus, pats Dievas yra pagrindęs šventąją šeimą, „kurioje visi žmonės gali matyti namų bendruomenės ir visų dorybių bei šventumo pirmavaizdį”. Šią šventę popiežius paskelbė žmonijai žengiant į dvidešimtąjį amžių, kai liberalizmo banga kėsinosi nuplauti visas krikščioniškojo gyvenimo vertybes. Mūsų šalis, atsidūrusi Europos tautų sąjungoje, patiria ne tiktai šios bendruomenės teigiamybes, bet, deja, susiduria ir su juodais vakarietiško gyvenimo šešėliais. Vienas Vakarų moderniosios visuomenės skaudulių yra šeima. Šeimos neištikimybė jau darosi tarsi savaime suprantamas dalykas. Maža to, atsiranda partnerystės idėja, kuri nukreipta tik į seksualinių instinktų tenkinimą, visiškai nepaisant bendro vyro ir moters gyvenimo ryšio su naująja karta. Šiandien, kalbant apie šeimą, tenka pabrėžti, kad šeimos gyvenimas yra ne Bažnyčios, bet žmogiškosios prigimties institucija. Katalikų Bažnyčios katekizmas apie santuoką teigia: „Pats Dievas yra santuokos autorius. Pašaukimas santuokai yra įrašytas pačioje iš Kūrėjo rankų išėjusioje vyro ir moters prigimtyje. Santuoka nėra žmonių išrasta institucija, nors per daugelį amžių skirtingose kultūrose, visuomeninėse struktūrose ir dvasinėse sanklodose labai įvairavo” (KBK 1603). Taigi klysta, kas mano, kad santuoka yra kažkoks religinis reikalavimas. Pati prigimtis ragina gyventi šeimoje. „Dievas, sukūręs žmogų iš meilės, pašaukė jį meilei, kuri yra pagrindinis ir įgimtas kiekvieno žmogaus pašaukimas. Juk žmogus sukurtas pagal Dievo paveikslą ir panašumą, o Dievas yra meilė. [Sutuoktinių] tarpusavio meilė yra absoliučios ir nesibaigiančios Dievo meilės žmogui atvaizdas” (KBK 1604). Pasak Šv. Rašto, sukūręs žmones, „Dievas juos palaimino tardamas ‘būkite vaisingi ir dauginkitės, pripildykite žemę ir valdykite ją’“ (Pr 1, 28).

Kristus, kalbėdamas apie santuoką, remiasi ne savo autoritetu, bet Dievo žodžiu: „Argi neskaitėte, jog Kūrėjas iš pradžių sutvėrė žmones kaip vyrą ir moterį ir pasakė: Todėl vyras paliks tėvą ir motiną ir glausis prie žmonos, ir du taps vienu kūnu. Taigi jie – jau nebe du, o vienas kūnas. Ką tad Dievas sujungė, žmogus teneperskiria” (Mt 19, 4–6). Ši Kristaus Dievo žodžio interpretacija santuoką pristato kaip Dievo norėtą žmogiškosios prigimties instituciją. Veltui šiandien Bažnyčiai primetama, esą ji atsilikusi nuo gyvenimo ir nesirūpina reformuoti santuokos įstatymų, nepadeda žmonėms, turintiems šeimyninių sunkumų. Į šį priekaištą atsakymas trumpas: Bažnyčia neįgaliota koreguoti Dievo įstatymų. Laužydamas savo santuokos priesaiką, žmogus nusikalsta ne Bažnyčiai, bet Dievui. Šv. Paulius Laiške korintiečiams rašo: „Susituokusiems įsakau ne aš, bet Viešpats, kad žmona nesiskirtų nuo vyro, o jei atsiskirtų, kad liktų netekėjusi arba susitaikintų su vyru” (1 Kor 7, 10–11).

Mūsų liberalioje visuomenėje dažnai pasigirsta priekaištai Bažnyčiai dėl jos konservatyvumo. Bažnyčia nėra sustingusi. Joje daug kas keičiasi. Prisiminkime, kiek naujovių atsirado Bažnyčios gyvenime po Vatikano II Susirinkimo. Net šv. Mišių liturgijoje matome įvairių pakitimų. Tačiau Bažnyčia keičia tik tuos dalykus, kurie jai priklauso, bet tai, kas yra įsakyta paties Kristaus, to negali pakeisti joks popiežius, joks susirinkimas. „Santuokinė meilė pačia savo prigimtimi reikalauja iš sutuoktinių nepažeisti ištikimybės. Tai jų atsidavimo vienas kitam vaisius. Meilė trokšta būti nepakeičiama. Ji negali būti meilė ‘iki naujos santuokos’. ‘Ta glaudi jungtis, kaip abipusis dviejų asmenų atsidavimas ir kaip palaima vaikams, reikalauja visiškos vedusiųjų ištikimybės ir nesuardomos vienybės’ (GS 48)” (KBK 1646). Maždaug prieš 500 metų Anglijos karalius Henrikas VIII pareikalavo iš tuometinio popiežiaus, kad išardytų jo santuoką su Kotryna Aragoniete, nes įsigeidė vesti kitą žmoną. Kai popiežius nesutiko to padaryti, užsirūstinęs karalius pats pasiskelbė Anglijos tikinčiųjų galva ir ėmė persekioti visus, kurie liko ištikimi popiežiui. Sulaužęs pirmąją priesaiką, karalius jau nejautė ribų: net 6 kartus keitė žmonas vieną po kitos. Kai pasipiršo Danijos karaliaus seseriai, ši pareiškė: „Jeigu turėčiau dvi galvas, tekėčiau už tavęs. Deja, turiu tik vieną ir nenoriu jos prarasti”. Bažnyčia ir toliau šiuo klausimu lieka nepalenkiama. Bažnytinis teismas santuoką gali anuliuoti tik tuomet, jeigu paaiškėja, kad ji nuo pat pradžios buvo negaliojanti. Šiuo atveju santuoka neišardoma, bet tik išaiškinama, jog sudarant santuoką buvo ardančių kliūčių ar neišlaikyta privaloma santuokos forma.

Archeologai kartais randa mirusiųjų palaikus su žiedais, kuriuose išgraviruotos trumpos sentencijos. Pavyzdžiui, sola mors – tik mirtis. Tas įrašas yra šeimyninės ištikimybės išraiška. Norima pasakyti, kad tik vieno ar kito sutuoktinio mirtis gali panaikinti santuokos ryšį. Kai apaštalai iš Kristaus lūpų išgirdo santuokos reikalavimus, jiems pasirodė, kad jie per griežti. Jie tarp savęs kalbėjo: „Jei tokie vyro ir žmonos reikalai, tai neverta vesti” (Mt 19, 10). Taip, santuoka yra ypatingas pašaukimas. Kaip kunigystę, taip ir santuoką Kristus pakėlė į sakramento rangą. Kaip kunigystės, taip ir santuokos sakramente glūdi dieviškosios malonės parama, kuri padeda pakelti pašaukimo pareigas, nugalėti sunkumus. „Santuokos sakramento malonė yra skirta ištobulinti sutuoktinių meilei, sustiprinti jų nesuardomai vienybei. Tos malonės veikiami, jie padeda vienas kitam siekti šventumo gyvendami šeimoje, priimdami ir auklėdami vaikus” (plg. KBK 1641). Šventasis Kūdiki, gimęs iš Mergelės Marijos ir pasidavęs šv. Juozapo globai, globok mūsų šeimas, teikdamas joms savo malonių.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/old/bz0522/522hom1.html