Autorius: KUN. DR. K. SCHULER 

Kas galėtų nepritarti Jėzui, klausydamas dviejų pavyzdžių “iš gyvenimo”? Vienas paimtas iš privataus tvarkymosi ūkyje, kitas užgriebia platesnius politinius horizontus. Žmogus, norėdamas pasistatyti namą, pirma susiskaičiuoja turimas lėšas, apsvarsto galimybes, numato, kiek kas kainuos. Atsisėdęs skaičiuoja išlaidas, “kad įsitikintų, ar turės iš ko užbaigti” (28). Kas veržiasi į didžiąją politiką ir nori pradėti karą, pirmiausia labai rimtai apsvarsto, kiek jis turi kareivių ir kiek jų turi priešininkas, kaip jie ginkluoti – ir vieni, ir kiti. Be to, kad kariuomenė galėtų stoti į kovą, nepakanka vien ginklų. Labai svarbu ir medžiagiškai ją aprūpinti. Taigi jis “pirmiau atsisėda ir svarsto…” Ir tik po to apsisprendžia. Tai būna išmintinga, gudru, apskaičiuota.

Tačiau Jėzus ne prekybos kursų dėstytojas ir ne karo akademijos profesorius. Jam rūpi pasekmės ir Dievo karalystės likimas. Kai jis pereina prie savo rūpesčių, jo žodžiuose nebejaučiama tokio apskaičiavimo. Jis kelia reikalavimus, kurie, atrodo, peržengia visas sveiko proto ribas. Jėzaus mokinys privalo atsižadėti daug ko, kas yra tikrai vertinga ir brangu, pirmiausia “visos savo nuosavybės” (33); toliau – šeimos: kaip antraeilį subjektą jis privalo traktuoti (žodiškai – “neapkęsti”) savo žmoną, tėvą, motiną, brolius, seseris; netgi gyvybė, laimė, sveikata jam neturi turėti reikšmės. Visa jo dalia – nešti savo kryžių ir kentėti.

Vėliau tai buvo suprasta paraidžiui: tikras Jėzaus mokinys turi eiti į griežtos regulos vienuolyną, turi tapti vienuoliu ar vienuole, melstis, atgailauti, marinti save įvairiausiais atsižadėjimais. Kur tuomet dingsta savęs realizavimo uždavinys, kur nuolatinis gyvenimo teigimas, kur tas “taip!” pasauliui ir visuomenei? Viskas skamba taip niekinamai ir negatyviai. Ak, jeigu vienuolynas būtų toji vienintelė vieta, kurioje būtų įgyvendinami šie radikalūs Jėzaus reikalavimai! Bet Jėzus nekonkretizuoja vietos. Jis kalba apie visus savo mokinius.

Galima būtų iškart tarti “tai per karštas kąsnis, aš jo nenurysiu” ir nusisukti nuo Jėzaus. Betgi tarp Jėzaus mokinių buvo ir pasiturinčių žmonių… Ligoniams jis liepė ne tiktai ir toliau kentėti, bet daugelį pagydė. Jis mylėjo žemiškuosius savo tėvus – globėją Juozapą ir motiną Mariją. Iš sutuoktinių reikalavo ištikimybės vienas kitam, o santuokinė ištikimybė suponuoja gyvenimą drauge. Ir apaštalų laikais, ir dar iki apaštalų krikščionių bendruomenėse buvo tuokiamasi ir kuriamos šeimos, krikščionys galėjo būti turtingi ir normaliai jaustis bendruomenėje. Paskaitykime pastoracinius šv. Pauliaus laiškus (plg. 1 Tim 3, 1 – 13. 6, 1 – 2 .8. 17 – 19), “kad galėtume tyliai ramiai gyventi visokeriopai maldingą ir gerbtiną gyvenimą” (1 Tim 2, 2).

Situaciją galima būtų aiškinti taip: šie radikalūs tekstai skirti tiems, kurie nori būti patys ištikimiausi. Jėzaus sekėjai ar tokie kaip šv. Paulius renkasi misijų kelią. “Normalūs” krikščionys gali apsieiti ir be to. Bet šiuo atveju būtume neteisūs evangelisto Luko, kuris tuos reikalavimus paprasčiausiai, be jokių išimčių, taiko visiems norintiems vadintis Jėzaus Kristaus mokiniais, atžvilgiu.

Ar neturëtume pirmiausia apsispręsti mes patys? Esame pratę religiją traktuoti kaip dalį savo gyvenimo. Dievui skiriame tam tikrą laiko dalį, ketvirtį valandos – religinei radijo ar televizijos laidai šalia kitų kasdienių darbų ir rūpesčių pripildytų valandų. Geriausiu atveju Dievui ir religijai pripažįstame pirmumo teisę prieš visas kitas vertybes, kurios sudaro tikrąjį mūsų gyvenimo turinį. Betgi mūsų Dievas jau nuo seno yra “pavydus Dievas” (Iš 20, 5). Jis nenori, kad šalia kitų būtų dar ir Jis. Jis visuomet ir visur reikalauja visko. Dievą reikia mylėti visa širdimi, visu protu ir t.t. Ar mūsų atsiliepimas neturėtų būti taip pat visiškas? Mes esame pasirašę daug gražių maldų: “Imk, Viešpatie, mane visą sau!..“ Dievas nebûtų Dievas, jeigu Jis pasitenkintų dalimi.

Jėzus skelbia Dievo karalystę žemėje. Tai ne kas kita, kaip visuotinių Dievo teisių į mus konkretizavimas. Dievas turi persmelkti ir integruoti visas gyvenimo sritis. Dievo karalystei taip pat negalima skirti tik dalies. Dievas turi būti “viskas visame kame” (1 Kor 15, 28). Tai suvokęs Jėzaus mokinys perduoda jam suverenias teises į savo gyvenimą. Šiuo požiūriu vertinant, Jėzaus žodžių radikalumas visiškai pateisinamas.

O kaip atskiras individas konkrečiame savo gyvenime realizuoja Dievo karalystės kūrimo uždavinį? Į šį klausimą atsako antroji mūsų Evangelijos skaitinio dalis. Kiekvienas turi “atsisėsti ir pamąstyti”: kur mano vieta? Kokie mano gabumai ir polinkiai? Kam aš tinkamas? Kokią Dievas man yra davęs charizmą? Su kokiomis aplinkybėmis privalau skaitytis? Ar išgyvenu tiesioginį Dievo šaukimą? O gal Dievo šaukimas ateina pas mane iš bendruomenės, kuriai aš priklausau, iš Bažnyčios?

Bus atvejų, kai reikės atsiliepti visišku pasišventimu Bažnyčios tarnystei. Dar dažniau mano elgesį lems konkretus pašaukimas: turėsiu būti Kristaus mokinys, būdamas tėvas ar būdama motina, būdamas auklėtojas, pramonininkas, politikas, valdžios žmogus… O gal kaip ligonis, invalidas, pensininkas? “Patarnaukite vieni kitiems kaip geri daugeriopos Dievo malonės šeimininkai, sulyg kiekvieno gautąja malone” (1 Pt 4, 10).

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/old/bz9815/815hom2.html