Romusis ir nuolankiaširdis Pirmajame skaitinyje pranašas Zacharijas skelbia Mesijo, nešančio taiką savo tautai, atėjimą. Pranašas kviečia bendruomenę džiaugtis savo karaliaus atėjimu: „Didžiai džiūgauk, Ziono dukra, garsiai krykštauk, dukra Jeruzale!“ (Zch 9, 9). Kas yra ši „Ziono ir Jeruzalės dukra“, ši bendruomenė, kurią Zacharijas kviečia didžiai džiūgauti? Istoriškai, nuo pranašo Michėjo laikų, taip vadintas naujasis Jeruzalės kvartalas, pastatytas šalia šventyklos šiaurės link. Jame buvo įsikūręs Izraelio karalystės likutis, pabėgęs iš asirų niokojamos Samarijos, iš kurios tremti gyventojai (721 m. prieš Kr.). Šie žydai išsigelbėjo, nes buvo vieni iš vargingiausių šalyje, tie, kurie mažai ką reiškė, vadinamieji anawim (hebr. „mažesnieji“). Būtent jiems, praradusiems savo tėvynę, namus, ištremtuosius gimines ir draugus, yra sakoma džiaugtis.

Ateinantis karalius yra išaukštintas ir pergalingas, bet taip pat iškart patikslinama, jog jis nuolankus ir taiką nešantis Gelbėtojas, naikinantis karo instrumentus. Šis karalius įžengia į Jeruzalę ne kaip vėlesnieji Judo karaliai karo vežimuose ar ant žirgų (plg. Jer 17, 25; 22, 4), bet kaip senovės patriarchai (plg. Pr 49, 11; Ts 5, 10; 10, 4) – jis joja ant asilo. Evangelistai įžvelgė šios pranašystės žodinį išsipildymą iškilmingo Kristaus įžengimo į Jeruzalę metu prieš savo kančią ir mirtį (plg. Mt 21, 4–5; Jn 12, 14–15).

Pranašo Zacharijo tekstas mus įvesdina į šio sekmadienio Evangeliją, nes, pasak Hugono Viktoriečio († 1141), „visas Šventasis Raštas yra tik viena knyga, o toji knyga yra Kristus“. Evangelijos tekste girdime pirmąją iš dviejų maldų iš Jėzaus viešojo gyvenimo (antrą maldą randame Evangelijoje pagal Joną 11, 41–42). Abi jos prasideda dėkojimu. Pirmojoje Jėzus išpažįsta Tėvą, jam dėkoja ir jį šlovina už tai, kad Dievo Karalystės slėpinius paslėpė nuo tų, kurie dedasi išmintingi, ir apreiškė mažutėliams (palaiminimuose minimiems beturčiams dvasia, plg. Mt 5, 3). Jėzus neatmeta ir nesmerkia žmogiškosios išminties ar mąstymo. Jis tik pabrėžia, jog tai kitas lygmuo, kuris viršija intelektą. Jei aš noriu pažinti atomo ar visatos slėpinį, man pakanka vien tik tinkamų techninių priemonių ir skvarbaus proto. Tačiau jei noriu suprasti draugą, reikia ir nuolankumo, kad jį su pagarba išgirsčiau ir prisiartinčiau prie jo asmens slėpinio. Taip yra ir su Dievu: kas mano, jog gali jį aprėpti savo protu, tas iš tiesų užsiveria gebėjimui prie jo priartėti. Atmesti Dievo egzistavimo galimybę, vadinasi, izoliuoti mąstymą, uždaryti jį savyje. Tą pačią akimirką, kai protas suvokia savo ribas, jis jas pralaužia ir peržengia.

Naktinių paukščių, pavyzdžiui, apuoko ir pelėdos, akys yra pritaikytos matyti nakties tamsoje, bet ne dieną. Saulės šviesa juos apakintų. Šie paukščiai skraido laisvai ir patogiai naktį. Jiems pažįstamas nakties gyvenimas, tačiau jie nieko nenutuokia apie dienos pasaulį. Tarkime, vanagas susidraugauja su pelėda ir jai papasakoja apie saulę, kaip ji viską apšviečia, kad be jos viskas nugrimztų į tamsą ir šaltį, o ir pačios pelėdos naktinis pasaulis nebeegzistuotų. Ką atsakytų pelėda? Greičiausiai tartų: „Tu, vanage, tauški niekus! Niekad nemačiau tos tavo saulės. Aš kuo puikiausiai ir be jos skraidau bei pasirūpinu maistu; tavo saulė yra bevertė hipotezė, vadinasi, ji neegzistuoja.“ Būtent taip mąsto ir kai kurie žmonės. Jie sprendžia apie pasaulį, kurio nepažįsta, pritaiko savo taisykles objektui, kuris yra nepavaldus joms. Dievo įžvalgai reikalingas kitas regėjimas. Pagrindinė priežastis, kodėl neįžiūrima Dievo Apvaizda ir nusigręžiama nuo tikėjimo, nėra protas, mąstymas, bet – puikybė. Būtent puikybė apriboja ir pažemina mąstymą, nes nepripažįsta jo gebėjimo ieškoti neregimybės, didžiosios tiesos. Šveicarų psichologas K. G. Jungas († 1961) vienoje iš savo knygų rašė, jog visi tam tikro amžiaus pacientai, kurie kreipėsi į jį, kentėjo nuo kažko, ką būtų galima pavadinti „nuolankumo nebuvimu“, ir jie neišgydavo, kol neįgydavo pagarbos didesnei už juos realybei, t. y. nuolankumo elgsenos.

Nuolankumas (lot. humilitas), drąsiai priėmus savo žemiškumą (lot. humus) ir žmogiškumą (lot. humanitas), leidžia atsiverti transcendentinei Tiesai, kuri praplečia mūsų žmogiškąsias ribas. Šių dienų kultūriniame kontekste, kai tiesa laikoma subjektyvia sąvoka, provokuojančiai skamba Jėzaus pasakymas Evangelijoje pagal Joną: „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas. Niekas nenueina pas Tėvą kitaip, kaip tik per mane“ (14, 6). Žmogus turi ieškoti dieviškosios tiesos, jis pajėgus pažinti tiesą, kuri parodo tas pastovias vertybes, padariusias žmoniją didžią. Tiesa įsiviešpatauja ne prievarta, bet savo pačios galia: Jėzus Piloto akivaizdoje išpažįsta save kaip tiesą ir kaip tiesos liudytoją (plg. Jn 18, 36–38). Jis gina tiesą ne karo legionais, bet parodo ją per savo kančią ir taip padaro galingą. Todėl privalu iš naujo išmokti nuolankumo pripažinti tiesą ir leisti jai tapti matu: „Viešpatie Jėzau Kristau, romusis ir nuolankiaširdi, padaryk mano širdį panašią į savo širdį!”

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2011-11.pdf