Išgąstis ir džiaugsmas – šie du jausmai ryškiai atsispindi trečiojo Velykų sekmadienio Evangelijoje. Apaštalai vis dar bijo prisikėlusio Jėzaus, jiems atrodo, jog tai mirusiojo dvasia, vaiduoklis. Taip atsitiko greičiausiai todėl, kad apaštalai buvo pamiršę Jėzaus žodžius apie prisikėlimą, taip pat pranašų skelbimą apie ateisiančio Mesijo kančią, mirtį ir prisikėlimą.

Dažnai ir mes galvojame, jog Evangelija yra lyg tam tikros rūšies vaiduoklis, kad Evangelijoje kalbama apie abstrakčius, tolimus nuo gyvenimo realybės dalykus, Evangelija esanti graži, tačiau neįmanoma įvykdyti. Mes bijome Evangelijos lyg šmėklos, nes mums atrodo, kad ji per daug reikalauja aukų, išsižadėjimų, siūlo nelabai laimingą gyvenimą. Taigi mes neįtikėtinai lengvabūdiškai atstumiame Evangeliją, kad jos radikalumas mūsų negąsdintų ir mums netrukdytų. Tačiau Jėzus grįžta. Jis kiekvieną sekmadienį šventose Mišiose sugrįžta pas mus ir kiekvieną kartą, palinkėjęs ramybės, kreipiasi į kiekvieną iš mūsų rodydamas mums savo žaizdas, kad sustiprintų mūsų tikėjimą. Per savo žaizdas Jėzus mums skelbia gyvybės Evangeliją. Jėzui teko nemažai sugaišti laiko atveriant apaštalų protus tam, kas Šventajame Rašte pasakyta apie Atpirkėją.

Jėzus rodo savo žaizdas nukankintuose, išniekintuose žmonėse, nužudytuose kūdikiuose. Tai ne Jėzus yra mūsų gyvenimo istorijos vaiduoklis, o mes esame vieni kitus bauginančios šmėklos. Mes gąsdiname kitus savo žiaurumu, griežtumu, negailestingumu, pavydu, abejingumu, atsakomybės neturėjimu.

Žmogus, bijodamas Kristaus ir jo Evangelijos, pradeda bijoti ir pats savęs. Kaip anuometinis karalius Erodas bijojo Betliejaus kūdikio, taip šiandieninis žmogus baiminasi susilaukti kūdikio, kad jis nepakenktų jo sočiam, egoistiškam gyvenimui. Pasaulis kažkodėl išsigando savo kūdikių lyg kažkokių vaiduoklių ir juos įvairiausiais būdais žudo. Tokio siaubingo elgesio mastų su savo jaunikliais nerasime gyvūnijos pasaulyje. Karuose ir stichinėse nelaimėse nežūsta tiek žmonių, kiek jų žūsta nutraukus nepageidaujamą nėštumą. Žmogus paskelbė karą nekaltam, bejėgiui kūdikiui. Kas gali būti žiauriau ir siaubingiau!

Popiežius Jonas Paulius II mus moko: „Žmogaus gyvybė kyla iš Dievo; tai jo dovana, jo paveikslas ir panašumas, dalijimasis jo gyvybės alsavimu. Taigi Dievas yra vienatinis šios gyvybės Viešpats: žmogus negali daryti su ja, ką užsimanęs. Tik vienas Dievas yra gyvybės Viešpats nuo pradžios iki pabaigos: niekas, jokiomis aplinkybėmis negali savintis teisės tiesiogiai sunaikinti nekaltą žmogų. Gyvybė patikėta žmogui kaip lobis, kurio nevalia švaistyti, kaip talentas, kurį būtina gerai panaudoti.“ Šv. Tėvas apgailestauja, kad šiandienis žmogus „gyvybės nebelaiko nuostabia Dievo dovana, šventybe, patikėta jo atsakomybei, vadinasi, ir meilės pilnam rūpesčiui bei pagarbai“. Jautrumo Dievui ir žmogui nuosmukis neišvengiamai lemia praktinį materializmą, dėl kurio veši individualizmas, utilitarizmas ir hedonizmas.

Gyvybei prieštaraujančius sprendimus kartais lemia sunki ar net tragiška situacija – kančia, vienatvė, visiškas ekonominių perspektyvų nebuvimas, depresija ir nerimas dėl ateities. Kaip tik tame amžiuje, kai iškilmingai skelbiamos asmens teisės ir viešai tvirtinama gyvybės vertė, iš žmogaus gali būti atimta ar paminta pati teisė į gyvybę, ypač reikšmingiausiais egzistencijos momentais: gimimo ir mirties momentais. Šie pasikėsinimai nukreipti tiesiai į pagarbą gyvybei, juose glūdi tiesioginė grėsmė visai žmogaus teisių kultūrai.

Dievo žodis dažnai ragina rodyti didžiausią rūpestį ir pagarbą tada, kai gyvybę susilpnina liga ar senatvė. Viena moteris labai priešinosi, kad jos nepagydomai išprotėjęs vyras būtų išvežtas į pensionatą. Žmonės sakė: „Tavo vyras serga. Vežk jį į pensionatą.“ – „Ne, jis mano vyras: aš su juo pasiliksiu, nes prisiekiau jį mylėti.“ – „Bet juk jis nesupranta, kad tu jį myli.“ – „Nesvarbu, kad jis to nesupranta. Aš dabar jį taip myliu, kaip niekad, nes jam dabar, kaip niekad, reikia mano meilės.“

Kristus prašo jį mylėti ir jam tarnauti kančias patiriančiuose broliuose ir seseryse: išalkusiuose, ištroškusiuose, keleiviuose, nuoguosiuose, ligoniuose ir kaliniuose… Kas padaryta vienam iš jų, padaryta pačiam Kristui. Jėzus sako: „Aš atėjau, kad žmonės turėtų gyvenimą, – kad apsčiai jo turėtų“ (Jn 10, 10). Iš Jėzaus žodžių, veiksmų ir paties jo asmens žmogus gali „sužinoti“ visą tiesą apie žmogaus gyvybės vertingumą.

Jėzus yra gyvas ir jo žodis lyg dviašmenis kalavijas dalija pasaulį į dvi dalis: su Jėzumi ir prieš Jėzų. Jo gyvybės žodis žadina ir giliai skverbiasi į mūsų širdis prikeldamas mus naujam gyvenimui.

Šiandien aiškiai bei tvirtai skamba Mozės kvietimas: „Žiūrėk! Šiandien padėjau prieš tave gyvenimą ir gerovę, mirtį ir pražūtį. <…>padėjau prieš tave gyvenimą ir mirtį, palaiminimus ir prakeikimus. Rinkis gyvenimą, kad tu ir tavo palikuonys būtumėte gyvi“ (Įst 30, 15. 19). Šie žodžiai skamba mums, diena iš dienos pareigos kviečiamiems pasirinkti tarp „gyvybės kultūros“ ir „mirties kultūros“. Ginti ir stiprinti gyvybę, reikšti jai pagarbą ir meilę – užduotis, kurią Dievas patiki kiekvienam žmogui, kviesdamas jį, gyvą savo paveikslą, tapti dieviškojo viešpatavimo pasaulyje dalyviu.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2015-03.pdf