Nuo Velykų mums laipsniškai atsiskleidžia, kaip Jėzaus prisikėlimas pradeda naują erą žmonijos istorijoje. Šiandien galėsime dar kartą apmąstyti, kokią kainą sumokėjo Jėzus, ir kaip mums patiems įsileisti į širdį atpirkimo malonę.

Penktojo Velykų sekmadienio liturgijoje, visuose trijuose skaitiniuose, savaip išreiškiamas radikalus naujumas. Apaštalų darbų knygoje pasakojama apie pirmosios Pauliaus misijų kelionės pabaigą. Į Bažnyčią įsijungia daugybė pagonių, ir Dievo tauta įgyja naują veidą. Didžioji Apreiškimo knygos tema – velykinė nužudytojo Avinėlio pergalė baigiasi senojo nuodėmingo pasaulio pražūtimi. Dievas sukuria naują dangų ir naują žemę. Iš dangaus nužengia naujoji Jeruzalė, kuri yra Dievo buveinė tarp žmonių. Evangelijoje Jėzus, atsisveikindamas su mokiniais, duoda jiems naują įsakymą.

Jono evangeliją galima sąlyginai suskirstyti į dvi dalis. 1–12 skyriai vadinami „ženklų” knyga, o likusieji (13–21) skyriai – „valandos” arba „šlovės” knyga. Penktąjį Velykų sekmadienį skaitome būtent iš tos antrosios dalies. „Valanda” reiškia tai, kad Jėzui atėjo laikas iš šio pasaulio keliauti pas Tėvą ir parodyti savo meilę iki galo (plg. Jn 13, 1). Nuo šios „valandos” prasideda Judo išdavystės procesas. Jėzus trokšta atsisveikinti su mokiniais ir palikti jiems savo testamentą be Judo dalyvavimo. Tačiau išdaviko pasišalinimas Jėzui taip pat reiškia jo kančios ir mirties tikrumą.

Evangelijoje girdime žodžius, kuriuos Jėzus pasakė apaštalams Didžiojo ketvirtadienio išvakarėse. Jėzus paskelbia, jog vienas iš apaštalų rengiasi jį išduoti. Ši žinia visus apstulbino. Jonas diskretiškai pasiteirauja Viešpaties, kas tai padarys. Jėzus padažęs kąsnį duoda Judui sakydamas: „Ką darai, daryk greičiau”. Vienintelis Jonas suprato šių žodžių prasmę. Šie Jėzaus žodžiai slėpiningi, juos nelengva suvokti, tačiau juose glūdi brangi pamoka. Judui pasišalinus Jėzus prabilo, leisdamas suprasti, jog prasideda kažkas labai svarbaus: „Dabar Žmogaus Sūnus pašlovintas, ir Dievas pašlovintas per jį”. Turime žinoti, jog biblinėje kalboje Dievo arba žmogaus pašlovinimas turi kitokią prasmę negu mūsų kalboje. Kasdienėje kalbėsenoje ši reikšmė apima iškilumą, populiarumą, gerą reputaciją. Šventajame Rašte šlovė reiškia asmens kokybę, svarumą, buvimo intensyvumą, jo galios gebėjimą. Aukščiausioji šlovė, sudaranti visų kitų pašlovinimų pagrindą, priklauso tik Dievui, kuris teikia ją savo nuožiūra. Kiekvienas žmogus, vykdydamas Dievo valią, įgyja vertės, svarumo, didėja šlove. Biblinių sąvokų supratimas padeda mums geriau suvokti Kristaus ištartos frazės prasmę. Jis pats save vadina Žmogaus Sūnumi ir sako būsiąs pašlovintas. Jis priima tai, ką pradėjo Judas. Jėzus mato jo laukiančią agonijos pradžią Alyvų sode, teismo procesą, kankinimus ir patyčias, nukryžiavimą ir mirtį. Suvokdamas tai kaip būtiną likimą, Jėzus pasiunčia Judą paleisti į darbą suokalbio ir smurto mechanizmą, nuvesiantį iki kryžiaus mirties.

Nuo šiol jis yra pašlovintas, nes visiškai priima tai, kas įvyks, priima žiauriausią perėjimą per mirtį. Tėvo valios priėmimas dovanoja jam pašlovinimą. Šis ryšys abipusis – ir Dievas pašlovintas per jį. Laisva valia priimdamas Viešpaties valią, Jėzus visiems paliudija Tėvui nuolankiai dovanojamą meilę. Dievui neįmanoma ko nors pridėti; Jėzus jam teikia šlovę ir leidžia tą šlovę visiems atpažinti. „Dievas pašlovins jį pas save, – bematant jį pašlovins”. Mes žinome tolesnius įvykius ir todėl lengvai suvokiame šių žodžių prasmę. Čia Jėzus pranašauja tai, kas vyks netolimoje ateityje: jis kalba apie galutinį ir visišką dalyvavimą Tėvo meilėje peržengus mirtį ir prisikėlus. Jis siekia parodyti susirinkusiems apaštalams, jog toks likimas laukia ne jo vieno. Apaštalams taip pat skirta ne tik dalyvauti Jėzaus atvertoje bendrystėje, bet taip pat rodyti tai visiems žmonėms kaip ženklą.

Tai yra naujas Jėzaus įsakymas, tiksliau sakant, jau seniau duoto įsakymo pritaikymas naujoms sąlygoms: kaip gyventi po Jėzaus mirties ir prisikėlimo? Jau Senajame Testamente įsakoma mylėti artimą: „Mylėsi savo artimą kaip save patį” (Kun 19, 18). Jėzus pakartoja seniau girdėtą įsakymą, tačiau priduria nelauktą patikslinimą: „Kad jūs vienas kitą mylėtumėte, kaip aš jus mylėjau”. Evangelijos tekste pavartotas graikiškas žodis reiškia ne tik „naujumą”, bet veikiau „atnaujinimą”. Duodamas meilės pamokymą, Jėzus pavartoja mažybinį kreipinį „vaikeliai”. Toks kreipinys kitur evangelijose neaptinkamas; jis penkis kartus pavartotas Pirmajame Jono laiške.

Jėzus kalba apie būsimąjį pašlovinimą, vartodamas atliktinio laiko veiksmažodį, ir tai nuspalvina jo kalbą pergale. Tai Jono pašlovinimo teologijos šerdis. Dievo plano viršūnė yra žmonių išganymas. Šį planą Sūnus įvykdo kančia ir mirtimi. Ketvirtojoje evangelijoje kryžius jau reiškia ne tik kančią, bet ir Sūnaus išaukštinimą. Tėvo ir Sūnaus šlovė yra to paties meilės slėpinio aspektai.

Šaltinis: https://www.lcn.lt/bzinios/bz0408/408hom1.html