Evangelijos ištrauka apie Emauso mokinius patraukia Jėzaus ir dviejų mokinių glaudžiu asmeniniu ryšiu. Sutikti Prisikėlusįjį – svarbiausias gyvenimo įvykis. Visa šio įvykio reikšmė atsiskleidžia laipsniškai. Apmąstydami šį Evangelijos fragmentą vietoje neįvardyto mokinio galime įrašyti savo vardą. Kas iš mūsų nėra patyręs panašių gyvenimo nusivylimų? Ne taip, kaip tikėjomės, baigėsi rinkimai; projektui, į kurį įdėjome daug nuoširdžių pastangų, negautas finansavimas; sūnus ar dukra draugauja „ne su tuo“; praradome artimą žmogų…

Jėzus pirmiausia eina drauge ir kantriai klausosi, kas rūpi mokiniams. Jis leidžia jiems išlieti širdį, išsakyti savo nusivylimus, neišsipildžiusius lūkesčius. Jėzus prabyla tik tuomet, kai užsimenama apie tuščią kapą. Turime suprasti, kad įskaudinti ar nusivylę žmonės nenori klausyti gražbyliavimo ar išmintingų pamokymų, išrašytų receptų. Kartais stebimės, kodėl tiek žmonių įtraukia sektos. Gal dėl to, kad artimiausi žmonės neturėjo laiko jų išklausyti?

Prisiartinęs Jėzus paklausė mokinių, apie ką jie kalbėjo ir ginčijosi eidami keliu. Jų pokalbis buvo karštas, tai tarsi dvasinė kova dėl gyvenimo prasmės. Kartais reikia nueiti ilgoką kelią, kad suvoktume kitokią Viešpaties pergalės versiją, negu įsivaizdavome. Dažnai tik po kurio laiko suvokiame visų įvykių prasmę, panašiai kaip mokiniai suprato Jėzaus aiškinamus žodžius. Pamažu atsiveria antgamtinė ateities perspektyva, mūsų širdys įstengia patikėti visu tuo, „kas įvyko Jeruzalėje“, kas gali pasikeisti mumyse, mūsų šeimose, mūsų šalyje.

Iš pradžių Jėzus elgiasi kaip mokytojas, jis primena ir aiškina Raštą. Į Jėzaus klausimą, kas juos nuliūdimo, atsako: „O mes tikėjomės, kad jis atpirksiąs Izraelį.“ Jie vadovaujasi tarp žydų paplitusia idėja, neva Mesijas turėjo ne tik išvaduoti šalį nuo Romos okupacijos, bet ir paversti Izraelį galinga valstybe. Ši tikėjimo schema buvo taip stipriai įsitvirtinusi, jog tik analizuodami susitikimą su Jėzumi jie suvokė, kad pakeliui jų širdys „buvo užsidegusios“.

Girdint, kaip Jėzus aiškina Raštą, jog „Mesijas turėjo kentėti“, jų širdys dega, tačiau protas, įpratęs prie schemų, tik vargiai ir palengva atsiveria naujai tikrovei. Jų proto nerangumas toks akivaizdus, kad pats Jėzus dėl to priekaištauja: „Kokios nerangios jūsų širdys…“ Ne pirmą ir ne paskutinį kartą tikėjimo kelyje protas reikalauja savo teisių. Pagaliau ši prieštara įveikiama. Tai įvyksta tuomet, kai jie priverčia Jėzų likti su jais nakvynei.

Ar gali žmogus priversti gyvąjį Dievą? Šventajame Rašte yra keletas pavyzdžių. Abraomas derėjosi su Dievu dėl teisiųjų, reikalingų išgelbėti miestą, skaičiaus; su angelu dykumoje rungęsis Jokūbas privertė jį palaiminti; Mozė ant Sinajaus kalno stengėsi permaldauti Dievą, kad savo rūstybe nesunaikintų nuklydusio Izra­elio. Šie pavyzdžiai rodo gilų tikėjimą ir asmeninį angažavimąsi. Patriarchai pateikė uolaus ir ugningo tikėjimo pavyzdį. Jiems labai rūpėjo tai, dėl ko stengėsi paveikti Dievo sprendimą. Jų pagarba Dievui netrukdė reikšti nuoširdų troškimą; tikėjimas ir meilė iš tikrųjų darė stebuklus.

Ne kartą girdėti žodžiai ir gestai, nušviečiami gyvo tikėjimo, uždega mūsų širdį ir suteikia sparnus. Šia proga galime nuoširdžiai savęs paklausti, ar mūsų širdys dega Dievo žodžiu ir darbu, pozityviu rūpesčiu dėl Bažnyčios ateities. Galime nuolankiai išpažinti Viešpačiui, jei esame pavargę, be polėkio, ir prašyti, kad jis įžiebtų naują ugnį per Dievo žodį, girdimą sekmadienio Mišiose.

Didįjį ketvirtadienį, kaiKelionėje su Mokytoju mus lydi Eucharistija: Emauso mokiniai pažino Jėzų laužant duoną. Anuo metu duonos laužymas buvo maldinga kiekvieno valgymo pradžia. Tuomet buvo kalbamos padėkos ir laiminimo maldos. Ankstyvojoje Bažnyčioje Eucharistija buvo artimesnė paprastam valgymui negu dabar. Įsivaizduokime, kokią įtaką Eucharistijos šventimui turi tai, kad dažnai nebesimeldžiama prieš įprastinį valgį ar po jo. Maldą prie stalo dera kalbėti ne vien todėl, jog būtų palaiminti valgiai, kad jie mums nekenktų ir stiprintų mūsų sveikatą. Tai pirmiausia dėkojimas daugybei žmonių, vienaip ar kitaip prisidėjusių prie to maisto, kurį valgome, ir visų dovanų davėjui Dievui. Įpratę melstis prie stalo dar gyviau išgyvensime ir Eucharistijos maldą.

Didįjį ketvirtadienį, kai Jėzus įsteigė Eucharistiją, Emau­so mokinių nebuvo Paskutinės vakarienės kambaryje. Vis dėlto jie pažino Jėzų, kai jis laužė duoną: jų akys atsivėrė, ir jie įstengė suvokti tai, kas anksčiau buvo miglota. Negana to, užsidegusių širdžių energija neišblėso: mokiniai pakilę tuoj pat nuskubėjo į Jeruzalę dalytis džiaugsminga žinia apie susitikimą su Prisikėlusiuoju

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2008-05.pdf