Šiandienos Evangelijos skaitinyje yra dvi skirtingos temos. Pirmosios santrauka galėtų būti „sekti Jėzų iki mirties”, o antrosios – „priimti Jėzų broliuose”. Šios dvi temos turi bendrą objektą ir subjektą – tai mes ir Kristus. Jos nušviečia mūsų santykio su Kristumi aspektus.

Pirmajame skaitinyje girdime apie paprastą ir šiltą svetingumo gestą. Moteris šunemietė kiekvieną kartą priima pro šalį keliaujantį Eliziejų (Elišą), jį valgydina ir paruošia jam kambarį apsistoti. Už šį priėmimą ji sulaukia pažado apie gimsiantį sūnelį.

Kai Jėzus ta pačia tema kalba Evangelijoje, taip pat nuskamba atlygio mintis. Jėzus taip pat žada atlygį tiems, kurie priims pranašą, Dievo tarną, Karalystės pasiuntinį. Tačiau šį kartą atlygis yra dvasinis. Jėzus tam, kuris priims brolį, ypač vargšą ir mažutėlį, kaip atlygį žada patį save: „Kas jus priima, tas mane priima”. Kitoje vietoje jis sako: „Kiek kartų tai padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų mano brolių, man padarėte” (Mt 25, 40). Negana to, jis žada taip pat ir Tėvą: „Kas priima mane, priima tą, kuris yra mane siuntęs”.

Jėzus teikia didžiulę svarbą ir didžius pažadus šiam žmogiškojo priėmimo gestui. Kai kurie bendri priėmimo pavyzdžiai pateikiami pačiame Evangelijos tekste, jie tampa dar aiškesni pasitelkus pirmąjį skaitinį: priimti keliaujantį mokinį, duoti atsigerti vandens trokštančiam. Evangelijoje rasime ilgą panašių darbų sąrašą: pavalgydinti alkstantįjį, aplankyti ligonį, paguosti nuliūdusįjį…

Šie gailestingumo darbai – yra priėmimo apraiškos. Apaštalas Paulius juos apibendrina ragindamas: „Nešiokite vieni kitų naštas”(Gal 6, 2). Priimti brolį reiškia išeiti iš savo egoizmo kiauto, aktyviai domėtis broliu, dovanoti jam truputi savo laiko, parodyti solidarumą, pagarbą ir pirmiausia kantriai išklausyti jį. Vienas toks susitikimas gali sustiprinti žmogų. Viena iš šiandien gerokai apleistų priėmimo formų yra svetingumas. Nors ne visuomet įmanoma namie priimti užsienietį, reikėtų bent jau iš principo nevengti kitokios kultūros, kitokios odos spalvos žmonių. Imigrantų priėmimo problema turi ne tik socialinį, bet ir krikščionišką aspektą.

Šv. Paulius ragina krikščionis: „Priimkite vienas kitą, kaip ir Kristus jus priėmė” (Rom 15, 7). Pagal šį pavyzdį turime priimti savo brolius. Kaip Kristus juos priėmė? Jis priima ir nusidėjėlius, ir jį įžeidusius, nuo jo nusigręžusius, nerangius suvokti, kokie, beje, buvo ir apaštalai – jis visus priima dovanai. Jis priėmė visus neatsižvelgdamas į didžiulį „socialinį” skirtumą tarp jo ir mūsų. Mes privalome elgtis taip pat. Kasdieniame gyvenime turime pradėti nuo artimiausiųjų. Dažnai mums sunkiau priimti savo šeimos narius ar darbovietėje kolegas, negu visiškai svetimus žmones. Svetimiesiems turime mažiau atleidimo reikalaujančių nuoskaudų, mažiau ir mes esame juos užgavę.

Krikščioniškajame gyvenime yra ypatingas momentas, kai tarpusavio priėmimas privalo įgyti ypatingą pobūdį, tapti ypač intensyvus. Tai momentas, kai susirenkame bendruomenėje klausytis Dievo žodžio ir bendrai laužyti eucharistinę duoną. Kiek daug dar reikia mums visiems nueiti šiuo keliu! Mąstau apie tai, kaip Jėzus priėmė savo mokinius, pirmą kartą susirinkusius švęsti Eucharistijos vakarienbutyje. Jis vadino juos „vaikeliais”, plovė jiems kojas, pageidavo, kad kambarys būtų išpuoštas kilimais ir priegalviais (plg. Lk 22,12). Šiandienos laiko ženklai yra įvairios bendruomeniškumo apraiškos, kurias reikia puoselėti mokyklose, gyvenamuosiuose rajonuose, darbovietėse. Tačiau už viską labiausiai privalome puoselėti tą išskirtinį sambūrį, kai vietinė Bažnyčia susiburia apie altorių!

Esu įsitikinęs, kad mūsų liturginiai sambūriai dažnai lieka šalti ir apatiški ne todėl, kad esame išsiblaškę ir nepakankamai mąstome apie Jėzų; tai yra viena iš priežasčių, tačiau ne pati svarbiausia. Visų pirma taip yra todėl, kad iš tikrųjų nepriimame vieni kitų, neatsiveriame, kad būtume „vienos širdies ir vienos sielos”. Kiekvienas liekame savo kiaute. Tik tuomet, kai asmenų grupė išgyvena vienybę ir broliškai priima vieni kitus tokius, kokie yra, ištrykšta visus įtraukianti jėga, kuri atskleidžia naują Dvasios matmenį, savo ruožtu pasireiškiantį džiaugsmu.

Žinoma, lengviau pasiekti tokią vienybę, jeigu apie altorių susiburia maža bendruomenė, kur žmonės pažįsta vieni kitus, yra praėję drauge tam tikrą kelią ir gali dalytis kitokiais regimais vienybės ženklais – pasikeisti mintimis, patirtimi, kartu susėsti prie stalo. Tačiau netgi ir didžiųjų sekmadienio pamaldų metu privalome neišleisti iš akių to paties tikslo. Turime stengtis išvengti anonimiškumo ir įvertinti liturgijos pateikiamus priėmimo ženklus, pavyzdžiui, ramybės palinkėjimą; jeigu tai būtina, reikia ieškoti ir kitų ženklų.

„Kur du ar trys susirinkę mano vardu, ten ir aš esu tarp jų” (Mt 18, 20). Reikia, kad būtume iš tikrųjų susivieniję Jėzaus vardu, kad priimtume vieni kitus, kaip jis mus priėmė, nes jis yra tarp mūsų, o drauge su juo tarp mūsų yra jo džiaugsmas ir jo ramybė.

Kaip Kristus priima mus! Aukščiausią šio priėmimo išraišką netrukus išgyvensime Eucharistijoje. Jėzus mus priima tokius, kokie esame, vargšus ir neišvaizdžius, jis kviečia mus į savo namus prie stalo ir nori patarnauti: „Ateikite, valgykite mano duonos, gerkite vyną, kurio pripilsčiau” (Pat 9, 5).

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/old/bz9911/911pam1.html