Mus veikiausiai piktina Jėzaus giminaičių elgesys Nazarete. Jie nesugeba Jėzaus priimti tokio, koks jis yra: nepalyginamai viršesnis už juos išmintimi, stebuklais, įtikinimo jėga. Jie klausia: „Iš kur jam visa tai?“ Juk gyvendamas tarp jų jis buvo paprastas dailidė, o dabar ateina visiškai kitas žmogus. Tas pasipiktinimas dar skaudesnis dėl to, kad Jėzus atvykdamas į Nazaretą veikiausiai norėjo atsidėkoti savo giminaičiams ir kaimynams už drauge praleistus metus, už visa, ką tarp jų patyrė gero. Jis norėjo dovanoti jiems tai, kas jam pačiam vertingiausia: pagilinti jų tikėjimą. Tačiau jie neįstengė šios dovanos priimti. O gal tai buvo paprastas žmogiškas pavydas?

Jėzus apibendrina šį įvykį savo žodžiais: „Niekur pranašas nebūna be pagarbos, nebent savo tėviškėje tarp savo giminių ir savo namuose.“ Tokia yra pranašų dalia: atėję skelbti Dievo žodį jie dažnai sutinka maištingus, užkietėjusiomis širdimis žmones. Mes visi galime susidurti su panašia aplinkinių nuostata, kai kalbame apie Dievą ir stengiamės gyventi pagal jo žodį, kai Krikšto sakramento galia dalyvaujame pranašiškoje Bažnyčios misijoje. Pranašui nedera daryti kompromisų. Ne pranašo reikalas: bus jis išklausytas ar ne. Pranašas neieško savo žodžiams visuotinio palaikymo. Jo skelbiami Viešpaties žodžiai nepriklauso jam, jis yra tik pasiuntinys. Kai liudijame Kristų, nelaukime pagyrų ir pernelyg nesirūpinkime dėl kritikos, suvokdami, kas iš tikrųjų esame.

Jėzus atvyksta į Nazaretą jau po įsimintinų stebuklų. Jis nutildė audrą ežere, išlaisvino apsėstąjį, išgydė moterį, dvylika metų sirgusią kraujoplūdžiu, prikėlė gyvenimui Jajiro dukrelę. Nazarete Jėzus pradeda mokyti atėjus šabui. Šį kartą jis nedaro stebuklų ir palieka savo klausytojams laisvę, kad jokie efektingi regimi įvykiai nedarytų įtakos tam, kaip bus priimami jo žodžiai. Tačiau žmonėms, pažinojusiems jį nuo vaikystės, jo kilmė atrodė svarbesnė negu mokymas. Jie paniekinamai kalbėjo: „Argi jis ne dailidė, ne Marijos sūnus, Jokūbo, Jozės, Judo ir Simono brolis?!“ Daugelis didžių Senojo Testamento veikėjų buvo kilę iš vargingų šeimų: Dovydas buvo paprasto ūkininko Išajo sūnus, pranašo Amoso tėvas piemuo, Mozės tėvas taip pat žemos kilmės. Tai dar labiau turi išryškinti, kad Jėzaus mokymas skelbiamas paties Dievo galia.

Senovės žydai broliais vadino visus artimesnius giminaičius. Kitoje vietoje (Mk 15, 40) nurodoma, kad Jokūbas ir Jozė yra kitos Marijos vaikai. Jei Jėzus būtų turėjęs brolių, liktų nesuprantama, kodėl mirdamas ant kryžiaus nebūtų patikėjęs jų savo motinos Marijos globai.

Jėzus kenčia dėl artimųjų netikėjimo. Jis jiems nepriekaištauja ir nesistengia jų priversti. Dievas kiekvienoje situacijoje palieka žmogui laisvę. Laisvė brandina tikrą meilę. Kiekvieną gyvenimo akimirką susiduriame su daugybe Dievo malonės stebuklų. Tačiau kartais juos nelengva įžvelgti. Laisvė – sunki dovana. Žmogus visuomet turi laisvą pasirinkimą – gali priimti ar atmesti tai, kas kyla iš Dievo meilės. Nazarete saviškių atstumtas Jėzus „negalėjo padaryti jokio stebuklo“. Stebuklas reikalauja tikėjimo. Jei nėra menkiausio noro užmegzti bendrystę, skelbiama žinia lieka nesuprantama.

Visi trys šio sekmadienio skaitiniai susiję su pranašo tarnyste. Pranašo Ezekielio knyga atsirado Babilono nelaisvės pradžioje. Izraelitai, užuot pasitikėję Dievu, pernelyg pasitikėjo karinėmis sąjungomis su kaimyninėmis pagonių tautomis ir atkrito į stabmeldystę. Šiandienos skaitinyje Viešpats juos vadina įžūliais ir kietaširdžiais maištininkais. Galiausiai žydai buvo babiloniečių nukariauti ir ištremti į dabartinio Irako teritoriją. Dievas pažadino vieno iš tremtinių pranašystės dvasią. Kai kurie jo žodžių klausėsi, kiti – ne. Dieviškoji pedagogika byloja: „Tegu sužino, kad tarp jų buvo pranašas.“

Apaštalas Paulius džiaugiasi „silpnumu, paniekinimais, bėdomis ir persekiojimais dėl Kristaus“. Paulius mus moko paradoksu: tai, kas žmogiškai žvelgiant kliudo skelbti Evangeliją, iš tikrųjų geriausiai atskleidžia Dvasios galybę.

Visi esame Dievo tautos nariai, mums reikia Viešpaties siunčiamų pranašų. Viešpats nori ugdyti mūsų ištikimybę per panašius į mus žmones. Vadovaudamiesi išankstiniais įsivaizdavimais, rizikuojame tapti savo pasipiktinimo aukomis.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2009-11.pdf