Naujais liturginiais metais esame kviečiami pradėti iš naujo. Krikščionio gyvenime nauja pradžia susijusi su mirtimi. Jau krikštu esame „palaidoti Jėzaus mirtyje”. Šiandienos skaitiniuose apie grėsmingus paskutinių dienų įvykius nelengva įžvelgti naują pradžią. Daugelis jau ne pirmą dešimtmetį išgyvena advento laikotarpį ir naujos pradžios pažadą. Slenkant metams, žmogus, užuot išgirdęs šį nuostabų kvietimą, dažnai nusivylęs atsidūsta: kada pagaliau visa tai baigsis. Tai tik dar vienas simptomas, kad turime pradėti iš naujo. Galėtų atrodyti, kad, bėgant metams, gyvenimas tampa vis lengviau peržvelgiamas ir pažįstamas, tačiau iš tikrųjų yra priešingai. Jėzus, ragindamas turėti vaiko širdį, omenyje turi ne pase įrašytus gimimo metus. Net senyvo amžiaus ar pagyvenę žmonės dažnai patiria jausmą, tarsi viskas prasidėtų iš naujo. Teologas Romano Guardini rašė, kad kuo darėsi senesnis, tuo didingesnis jam atrodė Slėpinys. Priešingai, visi esame matę jaunų senių, jaunuolių užgesusiomis akimis, nudėvėtais veidais ir gyvenimais. Tačiau Jėzaus Evangelija skirta visiems kaip kvietimas ir šansas. Visi kviečiami pradėti iš naujo. Tai siejasi su advento slėpiniu: visas mūsų gyvenimas yra adventas. Žemiškosios kelionės pabaigoje Dievas iš tikrųjų padovanoja mums naują pradžią ir kvietimą į gyvenimo pilnatvę. Šiandien galime iš naujo gyventi savo gyvenimą – tarsi adventą.

Išgirdę grėsmingą paskutinių dienų aprašymą mes taip pat linkę drauge su mokiniais klausti: „Kada šitai įvyks? Ir koks bus ženklas, kada tai prasidės?“ Jėzus atsisakė duoti atsakymą į šį klausimą: „Tos dienos ir valandos niekas nežino“ (Mt 24, 36). Nevalia spėliojimais ar ezoteriniais išvedžiojimais spekuliuoti kalbant apie paskutinę dieną. Jėzus savo atėjimo dieną nusako kaip galingą kosminį sukrėtimą. Tai ne kalendoriaus lapelis, nuplėšiamas artinantis naujai dienai. Jėzus įspėja, kad ši diena gali užklupti netikėtai, todėl moko: „Visą laiką budėkite ir melskitės”. Jis primena, kad žmogaus širdis gali apsunkti ne tik nuo valgių bei gėrimų, bet ir nuo kasdienių rūpesčių, jei jie užgožia visas mintis ir nepalieka laiko maldai ar bent atodūsiui Dievop.

Išbandymų akivaizdoje žmogus pasitelkia visus penkis pojūčius, taip pat savo protą, kad numatytų pavojų ir jam pasirengtų. Pasirengimo laidas yra malda, pokalbis ir ryšys su Dievu. Jėzus nežada, kad malda gali padėti išvengti paskutiniųjų laikų įvykių. Visi Evangelijoje aprašomi išbandymai teks ir mums, tikintiesiems. Tačiau skirtingai nuo tų žmonių „apsunkusiomis širdimis”, kuriuos „toji diena” žada užklupti netikėtai, mes jos budriai laukiame. Viliamės, kad ši diena taps mums išganinga. Nuo Evangelijoje minimų kosminių sukrėtimų bei išbandymų apsisaugosime tik suprasdami jų prasmę. Tai ne beprasmės katastrofos, bet arba geresnės ateities prošvaistė, arba panirimas į neviltį. Kas neatsilaikys, tas kris. Čia su visu galutinumu išryškėja pavojinga žmogaus laisvės didybė.

Šiandienos Evangelija duoda patarimą: „budėkite“, išreiškiamą ir kitais žodžiais: „atsitieskite“, „pakelkite galvas“. Tai ne vien dvasinio gyvenimo taisyklė, bet taip pat geras patarimas kasdienai. Vairuotojas privalo dėmesingai stebėti kelią ir kitus eismo dalyvius. Žaidėjas turi „matyti aikštelę“. Jis turi būti pasirengęs kiekvienam nelauktam iššūkiui, komandos persirikiavimui keičiant žaidimo taktiką. Ne mažiau budrumo reikia prižiūrinčiai vaikus ar besidarbuojančiai virtuvėje šeimos motinai. Turime būti blaivūs ir apdairūs planuodami ne tik darbo laiką, bet ir atostogas, laisvalaikį, šeimos biudžetą.

Adventas yra tinkamas laikas pasitikrinti maldos budrumą. Išlikti budriems per Mišias nereiškia vien tik nemiegoti. Tikinčiųjų dėmesingą žvilgsnį į tai, kas vyksta ant altoriaus, galime palyginti su vairuotojo žvilgsniu į kelią. Visiems aišku, kas atsitiktų, jei vairuotojas smalsaudamas gręžiotųsi ar nerūpestingai svajotų. Mišiose esame kviečiami gyvai įsitraukti į bendras maldas ir atliepus, giedamas giesmes. Juk Mišios – tai ne koncertas, atliekamas muzikos profesionalų. Negana vien fiziškai atverti lūpas, būtina širdimi pajausti giedamus ar tariamus žodžius. Liturgijoje nėra bereikšmių ar nesvarbių žodžių. Prisimindami Jėzaus raginimą „pakelkite galvas“, pažvelkime į iškeltą Ostiją ir Taurę. Šis žvilgsnis – susitikimo etapas kelyje į laimingą susitikimą su Kristumi amžinybėje. Tačiau visuose kelio į tą susitikimą etapuose turime būti budrūs. Vairuotojo įvaizdis labai pamokomas ir dar vienu aspektu. Esame atsakingi už bendrakeleivių saugumą. Tai gali būti mūsų šeimos nariai ar bendradarbiai. Tikėjimo kelionėje esame ne vieni. Kartais mums reikia pagalbos, prašome kitų parodyti kelią, nurodyti teisingą kryptį. Tačiau reikalavimas budėti ir melstis galioja visiems. Asmeninės atsakomybės už savo likimą negalima deleguoti kitam.

Pauliaus minimas džiaugsmas neužsimerkia prieš laikinumą, mirtį, irimą. Šis džiaugsmas gali apimti ir mintį apie tuos, kurie šiandien alkani, vieniši, apleisti. Šis džiaugsmas nepamiršta netekusių vilties ligonių, tačiau jis žino, kad nei asmeninė kančia, nei visas šio pasaulio vargas nesitęs amžinai. Biblijoje džiaugsmas minimas 2800 kartų. Apie šį džiaugsmą Jėzus kalbėjo savo atsisveikinimo kalboje: „Taip ir jūs dabar nusiminę, bet aš jus vėl pamatysiu; tada jūsų širdys džiūgaus, ir jūsų džiaugsmo niekas iš jūsų nebeatims“ (Jn 16, 22).

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/old/bz0621/621hom1.html