Šio sekmadienio Evangelija mums praskleidžia žmogaus pomirtinio likimo uždangą. Labai konkrečiai parodomas dviejų žmonių žemiškasis gyvenimas ir jų pomirtinis likimas: ir vargšas Lozorius, ir turtuolis miršta. Šiandien Evangelija kviečia pamąstyti, kas gi bus toliau. Tai klausimas apie pomirtinį gyvenimą. Ar jis egzistuoja? Juk žmonės gyvena tarsi jo nebūtų.

Šventasis Raštas mums nuolat primena pomirtinį gyvenimą. Ką tik girdėjome paties Kristaus palyginimo žodžius: „Elgeta mirė ir buvo angelų nuneštas į Abraomo prieglobstį”. Gedulinėje dėkojimo giesmėje sakoma: „Gyvenimas, Viešpatie, tavo ištikimiesiems tik pasikeičia, bet nenutrūksta, ir, šios žemės laikinajam būstui suirus, danguje jų laukia amžinoji buveinė”. Mes dažnai dalyvaujame gedulinėse Mišiose. Ne kartą esame girdėję kunigą skaitant: „Teisių žmonių sielos apvaizdoje Dievo; daugiau nebelies jų mirtinės kankynės. Akims neišmanėlių jie jau numirę; kad jie mus paliko, paikiesiems – nelaimė; su kuo išsiskyrė, atrodo išnykę. Tuo tarpu teisieji ramybėje ilsis”.

Kristus, savo gyvenimą pašventęs Dievo karalystės skelbimui, net paskutinę savo žemiškojo gyvenimo akimirką kalba apie pomirtinį gyvenimą. Atgailaujančiam latrui jis ištaria: „Iš tiesų sakau tau: šiandien su manimi būsi rojuje”.

Neįmanoma trumpoje homilijoje suminėti visų Šventojo Rašto žodžių apie pomirtinį gyvenimą. Bet tai ir nebūtina: juk ši tiesa yra paties Dievo įdiegta į žmogaus širdį. Tą tiesą išpažįsta ne tiktai krikščionys, bet ir žydai, ir musulmonai, ir apskritai visų religijų atstovai. Žvelkime į nūdieną, žvelkime į praeitį – visur randame vienokį ar kitokį tikėjimą pomirtiniu gyvenimu. Šis visuotinis tautų įsitikinimas liudija, kad tokia samprata glūdi pačioje žmogaus prigimtyje.

Tačiau mums, krikščionims, svarbiausias yra Kristaus liudijimas. Jeigu nėra pomirtinio gyvenimo, kaip tuomet suprasti jo įsikūnijimą, jo vargingą gyvenimą, o ypač mirtį ant kryžiaus? Juk jis neatnešė į žemę nei taikos, nei teisingumo. Jis nepasitarnavo mokslui, nepadarė jokių išradimų, neparašė jokios knygos. Tačiau skriaudžiamiesiems ir persekiojamiesiems Jėzus kalbėjo: „Būkite linksmi ir džiūgaukite, nes jūsų laukia gausus atlygis danguje”. Savo mokinius jis drąsino: „Nebijokite tų, kurie žudo kūną, bet negali užmušti sielos. Verčiau bijokite to, kuris gali pražudyti ir sielą, ir kūną pragare” (Mt 10, 28).

Kokią vertę turėtų visas Kristaus mokymas, jeigu nebūtų pomirtinio gyvenimo? Kokią prasmę turėtų Kristaus kvietimas: „Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, tepasiima savo kryžių ir teseka manimi” (Mt 16, 24)? Šiam sakiniui ypatingą svorį suteikia Kristaus žodžiai: „Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas. Kas tiki mane – nors ir numirtų, bus gyvas. Ir kiekvienas, kuris gyvena ir tiki mane, neragaus mirties per amžius” (Jn 11, 25–26).

Kristus ne tiktai skelbia pomirtinį gyvenimą, bet pats yra gyvas pomirtinio gyvenimo įrodymas. Juk iš mirties prisikėlusį Kristų matė daug garbingų ir patikimų liudytojų. Anot šv. Pauliaus, Kristus „pasirodė Kefui, paskui dvylikai. Vėliau jis pasirodė iš karto daugiau nei penkiems šimtams brolių <…>. Po to jis pasirodė Jokūbui, paskui visiems apaštalams. O visų paskiausiai, lyg ne laiku gimusiam, jis pasirodė ir man”. Šie Pauliaus žodžiai yra itin reikšmingi, nes išreiškia seniausią apaštališkąją tradiciją, ant kurios laikosi visas krikščioniškojo tikėjimo rūmas.

Šiandien apmąstant pomirtinį gyvenimą susiduriama su asmeninio teismo tema. Evangelijos palyginimas skelbia, kad Lozorius po mirties „buvo angelų nuneštas į Abraomo prieglobstį”. Tuo tarpu turtuolis atsidūrė pragaro kančiose. Bažnyčia, remdamasi šiuo ir kitais Šventojo Rašto tekstais, nuolat skelbia, kad po mirties žmogaus laukia asmeninis teismas. Katalikų Bažnyčios katekizme skaitome: „Kiekvieno žmogaus nemirtingoji siela mirties valandą gauna amžinąjį atlyginimą, kai asmeniniame teisme jo gyvenimas sugretinamas su Kristumi: arba privalo nusiskaistinti, arba tuoj pat pasiekia dangaus laimę, arba tuoj pat amžinai pasmerkiamas” (KBK 1022). Tačiau asmeninio teismo tiesa neturėtų mūsų gąsdinti. Evangelijų knygos liudija, kad mūsų teisėjas bus ne kas kitas, kaip pats mus mylintis Kristus (plg. Mt 25, 31). Jame mes įžvelgiame Dievo pažadą, kad ten, kur bus teisiama nuodėmė, triumfuos Dievo maloningumas.

Kunigas, aplankęs silpną ligonį ir suteikęs jam šventuosius sakramentus, jį švelniai padrąsina šiais žodžiais: „Krikščionio siela, ruoškis keliauti iš šio pasaulio, kur tave šaukia visagalis Dievas Tėvas, kuris tave sukūrė, Jėzus Kristus, <…> kuris už tave kentėjo, Šventoji Dvasia, kuri ant tavęs buvo išlieta. Dar šiandien tebūna tau paruošta ramybės vieta, tavoji buveinė pas Dievą <…> drauge su Dievo Motina Mergele Marija <…> ir visais Dievo šventaisiais <…>. Sugrįžk pas savo Kūrėją, kuris tave padarė iš žemės dulkių, <…> kad regėtum savo Atpirkėją veidas į veidą“ (KBK 1020).

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/old/bz0416/416hom2.html