Autorius: KUN. DR. K. SCHULER 

Šventė Bažnyčioje buvo įvesta tuomet, kai katalikiškos parapijos Europoje buvo tikrai galingos. Tuo metu pagarbiai žvelgta į Bažnyčios mokymą apie visuomenę, visur dominavo dideli katalikų susivienijimai, sąjungos, bendrijos. Daugeliui tikrai atrodė, kad artinasi Kristaus Karalystė. Svajota netgi apie „Kristų Karalių Karalystėje, kurią sudarytų vien jaunimas”.

Tie laikai seniai nuėjo į praeitį, bet šventė liko. Ji turi savo turinį ir prasmę, tačiau bibliškai mąstantys žmonės turi paieškoti naujų jos pagrindų. Beieškančius Lukas atveda po Kryžiumi. Jame juodomis raidėmis ant baltos lentos buvo užrašas: „Jėzus Nazarietis, žydų Karalius” (Jn 19, 19). O vis dėlto šis užrašas ilgainiui nevienodai buvo aiškinamas ir nevienodai suprantamas.

PILOTAS – politinės valdžios žmogus. Suimtas ir skundžiamas Jėzus jam tiesiog į akis pasakė: „Taip, aš esu karalius. Tačiau mano karalystė ne iš šio pasaulio (Jn 18, 36 ir t. t.). Pilotas, be abejonės, matė, kad šis karalius politiškai tikrai nepavojingas. Jis neturėjo už savo pečių jokios jį palaikančios jėgos. O vis dėlto Pilotas užrašė tą žodį, matyt, kad paerzintų atkakliai mirties bausmės reikalavusią žydų vadovybę. Tegu bus jis – žydų Karalius. Vienas. Be kariuomenės, be valdžios, be savo žmonių. Kariuomenė ir valdžia – Romoje. O jūs žydai, politiškai vertinant, esate niekas. Ir privalote tai žinoti.

ŽYDŲ VADOVYBĖ. Užrašas ant kryžiaus juos erzina. Be abejo, jie džiaugiasi, kad Jėzaus pretenzijos būti Mesiju – Karaliumi vienąsyk visam laikui yra žlugusios. „Seniūnai tyčiodamiesi kalbėjo: „Kitus išgelbėdavo – tegu pats išsigelbi, jei jis Dievo išrinktasis Mesijas!” (35) Tačiau jie jautė, kad užrašas slepia Piloto ironiją. „Aukštieji kunigai sakė Pilotui: „Nerašyk: ‘Žydų karalius’, bet ‘Šitas skelbėsi: aš esu žydų karalius’“. Pilotas atkirto: ‘Ką parašiau, parašiau!’” (Jn 19, 21–22)

KITATAUČIAI. Visų pirma tai – kareiviai sirai, kurie, progai pasitaikius, nuolatos erzindavo žydus. Pajuokdami Jėzų, jie pasidarė sau pramogą: „Nupynė erškėčių vainiką, uždėjo jam ant galvos, o į jo dešinę įspraudė nendrę. Paskui tyčiodamiesi klūpčiojo prieš jį ir sakė: ‘Sveikas, žydų karaliau!’” (Mt 27, 29) Jie ir tą užrašą atnešė į egzekucijos kalną. Tyčiojosi ne tik kareiviai, bet ir „aukštieji kunigai su Rašto aiškintojais ir seniūnais, kalbėdami: ‘Kitus gelbėdavo, o pats negali išsigelbėti. Jeigu jis Izraelio karalius, tenužengia dabar nuo kryžiaus” (Mt 27, 42). Patyčios buvo taikomos ir žydams: na, ir išsirinkę jie sau karalių! Argi jie nematą, kad tai joks politikas?

NUSIVYLUSIEJI. Vienas iš nusikaltėlių – tasai, kur iš kairės (galbūt ir mūsų politikų kalbose prigijo tasai skirstymasis į kairiuosius ir dešiniuosius?) – atstovauja daugeliui nusivylusų Jėzumi: „Argi tu ne Mesijas? Išgelbėk save ir mus” (39). Bet tai ne malda, ne pagalbos prašymas, o tik noras dar sykį įgelti to paties likimo ištiktam žmogui. Graži buvo Jėzaus viešosios veiklos pradžia, kai jis nepaisydamas įsigalėjusių visuomenės pažiūrų, parodė mažųjų žmonių vertumą. Bendravo su muitininkais ir nusidėjėliais. Kiek ligonių jis pagydė?! Dabar, atrodo, žlugo visos viltys. Viskas veltui.

VIENAS SUPRATO. Tai tas iš dešinės. Jis išpažįsta Mesiją – Karalių ir ištikimai jo laikosi: „Jėzau, prisimink mane, kai ateisi į savo karalystę!” Kalba žmogus, aiškiai suvokęs, kad tai visiškai kitokia Karalystė. Nepaisydamas, kad viskas taip nelemtai klostosi, gerasis latras tiki, kad yra atėjusi Dievo valanda, kad, Jėzui pereinant į kitą gyvenimą, į pasaulį turi įsiveržti jo skelbta Karalystė. Jis tiki prisikėlimu: „Prisimink mane!” Negana to: gerasis latras išpažįsta savo nuodėmes ir dėl jų gailisi: aš esu nusikaltėlis. „Mudu teisingai gavome, ką esame užsitarnavę” (41). „Tu, kuris nieko blogo nesi padaręs, prisimink mane!” Jis tiki nuodėmių atleidimu ir jį gauna. Šalia kybantis išjuoktas ir plūstamas Jėzus nedaro stebuklo. Jis nenužengia nuo kryžiaus, bet „ateina” kitu vardu. Tas naujumas turi naują vardą, kurio Jėzus šiaip jau nevartojo, – „rojus”. „Iš tiesų sakau tau: šiandien su manimi būsi rojuje”. Žodis „rojus” primena mums aną laimės ir palaimos sodą. Tai kitas Dievo karalystės pavadinimas. Tai Dievo artumas. Šį žodį vėliau aptiksime Apreiškime Jonui: „Nugalėtojui aš duosiu valgyti nuo gyvybės medžio, esančio Dievo rojuje!” (2, 7). Ir mirdamas Jėzus apreiškia save kaip Karalių, kuris naikina nuodėmes ir dalija dangų.

Ir taip gerojo latro istorija tapo Kristaus Karaliaus šventės prasminiu akcentu. Tai Karalystė, kurioje nėra vietos kokiam nors viešpatavimui žemiškąja šio žodžio prasme. Viešpaties Kryžiaus fone gal ir žodžiui „hierarchija” reikėtų paieškoti kito atitikmens.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/old/bz9820/820hom2.html