Šio sekmadienio Evangelija moko mus nuolankumo ir didžiadvasiškumo. Susodinti svečius prie stalo visuomet būna nelengva užduotis. Protokolo taisyklės dažnai nepateikia vienaprasmių receptų garbingumo pirmenybei nustatyti. Reikia atsižvelgti ne tik į papročius, bet ir į individualų jautrumą, kartais liguistą garbės troškimą. Dažnai būna lengviau išskirti garbingiausią ar antrą pagal garbingumą pokylio asmenį, tačiau sunkiai išsprendžiamas galvosūkis, kuris turėtų būti keturioliktasis, dvidešimt antrasis ar šimtas penkiasdešimt pirmasis svečias… Būtent tie tolesni nuo pirmųjų vietų dažnai jautriausiai žvelgia į garbingumo hierarchijos tvarką.

Visuomeninis autoritetas ir pagarbos ženklai visuomet buvo reikšmingi, tai ypač būdinga Rytų visuomenėms. Visuomeninis prestižas grindžiamas kilme, turtu, išsilavinimu, nuveiktais darbais (dabar sakytume – karjera). Anuomet šią padėtį atspindėjo apranga, elgsena, vieta, užimama sinagogoje. (Šiandien pridurtume: automobilio markė ir pagaminimo metai.) Tiesa, Jėzaus laikais nebuvo „įvaizdžio kūrimo“ firmų, autoritetas nebuvo „kuriamas“. Visuomeninis statusas turi įtakos net ir demokratinėje santvarkoje, kur deklaruojami teisinės valstybės principai ir visų piliečių lygybė prieš įstatymus.

Pakviestas pas fariziejų prie stalo Jėzus su lengva šypsena stebi sumaištį renkantis vietas. Jis pataria savo mokiniams nesiekti pirmųjų vietų. Jėzus nori pabrėžti, jog neverta didžiuotis tikrais ar tariamais nuopelnais: gyvename iš Dievo malonės, kurios neužsitarnavome. Žvelgdamas į stumdymąsi prie stalo, Jėzus tarsi byloja: vienas Dievas žino tikrąjį kiekvieno žmogaus rangą. Dievas kiekvienam jį parodo, ir nebūtina grūstis ar stengtis atkreipti į save dėmesį. Dangaus karalystėje prie dangiškosios puotos stalo negalioja protokolas: Dievas kiaurai mato žmonių širdis ir juos tobulai pažįsta. Ten nėra atskirų VIP patalpų „labai svarbiems asmenims“. Savikritiškas krikščionis suvokia, jog iš tikrųjų nusipelno gal tik paskutinės vietos prie stalo ir gali džiaugtis apskritai gavęs pakvietimą į dangaus puotą. Aukštesnių vietų prie Dievo karalystės stalo gali tikėtis be išlygų dovanojantieji meilę, romieji, klusnieji tikėjimo žodžiams. Galima numanyti, jog pagal tokius kriterijus didelių susigrūdimų nebūna.

Luko evangelijoje ne pirmą kartą girdime, kaip apverčiama pasaulio tvarka: Marijos Magnificat giesmėje pranašaujamas išpuikėlių pažeminimas ir nuolankiųjų išaukštinimas. Kitoje vietoje Jėzus skelbia palaiminimą tiems, kuriuos kiti niekina, atstumia, kurių nekenčia (Lk 6, 22). Šiandienos skaitinyje girdėdami apie save aukštinančiųjų pažeminimą nebūtinai turime suvokti tai kaip demonstratyvų pažeminimą kitų žmonių akivaizdoje, tarsi pedagoginę pamoką. Veikiau tai reiškia, kad tas, kuris Dievo ir žmonių akivaizdoje dedasi dideliu, bus toks mažas, koks jis iš tikrųjų yra. Tuomet save išaukštinusiam žmogui gali atrodyti, kad jis pažeminamas. Jo akims tiesiog atveriama skausminga tikrovė. Kartais su išpuikėliais taip nutinka jau čia, žemėje.

Kas laiko save tokiu mažu, koks jis iš tikro yra, tam Dievas nepelnytai suteiks aukštesnę vietą, jei ne žemėje, tai Dangaus karalystėje. Jėzus reikalauja iš mūsų ne bruktis alkūnėmis, o tik blaiviai įvertinti savo tikrąją padėtį. Žinoma, šių Jėzaus žodžių nedera interpretuoti kaip metodo, padedančio pelnyti geras vietas Dievo karalystėje, tarsi nusiperkant jas tariamu nuolankumu. Jėzus nepripažįsta kuklumo iš išskaičiavimo. Kas iš tikrųjų nusižemina prieš Dievą, neprivalo veidmainiauti. Pakanka vien suvokti žmogų nuo Kūrėjo skiriantį didžiulį atstumą – jis įveikiamas vien tik malone.

Kitas Jėzaus pateiktas pavyzdys taip pat gerokai trikdantis. Juk dažniausiai kviečiamės į svečius artimus žmones, su kuriais mums malonu ir gera būti drauge. Jėzus nėra priešingas draugystei, papročiams ar giminystės santykių puoselėjimui. Jis pats mėgdavo viešėti bičiulio Lozoriaus, Marijos ir Mortos namuose. Savo pamokymu Jėzus kritikuoja tuos, kurie palaiko draugiškus santykius vien dėl išskaičiavimo – jei draugaujama tik su naudingais žmonėmis ar tokiais, iš kurių ateityje tikimasi naudos, tai yra paprasčiausias verslo gestas, o ne meilės veiksmas. Tokie žmonės neneigia Dievo teisingumo galimybės, tačiau gyvena taip, tarsi po šio gyvenimo nieko nebūtų. Tai drauge ir netikėjimo ženklas, nepasitikėjimas atlyginančiu Dievo teisingumu. Apsiribodami naudos kriterijumi, jie nori rasti savo gyvenimo pilnatvę žemėje, o amžinąjį gyvenimą gauti kaip priedą. Tačiau Dievo pažadas nėra priedas, jis galioja gyvenantiems tikėjimu. Šiuo pavyzdžiu Jėzus ragina didžiadvasiškai atsiverti, tikintis ne apčiuopiamos naudos, bet džiaugsmo, kylančio iš vienybės su Dievu.

Parengė K.L.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/old/bz0715/715hom2.html