Ankstesniuose Luko evangelijos skyriuose aprašoma Jėzaus veikla Galilėjoje. Prieš žengdamas į Jeruzalę Jėzus vėl vaizduojamas tarp mokinių, kuriems apreiškia savo dievystės slėpinius. Šiandienos ištrauką – Petro išpažinimą, Mesijo apsireiškimą ir Jėzaus kvietimą sekti kryžiaus keliu – evangelistas pateikia kaip vieningą prasminę visumą.

Evangelijos tekstas lakoniškas ir tikslus, todėl verta atkreipti dėmesį į detales. Pirmiausia evangelistas pastebi, kad Jėzus „nuošaliai vienas meldėsi“. Jėzus meldžiasi nesiblaškydamas, jo maldos nenutraukia menkniekiai. Jei klausimas kyla iš maldos, vadinasi, jis svarbus: „Kuo mane laiko žmonės?“ Svarbesnis yra šio klausimo tęsinys: „O jūs kuo mane laikote?“ Jėzus atėjo klusniai vykdyti Tėvo valios ir nusižemino priimdamas žmogaus prigimtį. Šis nusižeminimas yra slėpinys, dėl kurio verta nutraukti maldą.

Petras tiesiai išpažįsta: „Dievo Mesiju.“ Mesijo nekantriai laukė ištisos kartos. Jėzus tiesiogiai neatsako į Petro žodžius, jų nepaneigia nei patvirtina. Jis tiesiog griežtai uždraudžia savo mokiniams kam nors apie tai sakyti. Kodėl nuskamba toks draudimas? Juk Izraelis nuo amžių jo laukė ir troško. Dabar, kai jį atpažino, mokiniai viską paliko, kad sektų Jėzumi ir taptų žmonių žvejais, kažkodėl liepiama nuslėpti šią svarbią tiesą… Atsakymas glūdi tolesniuose Jėzaus žodžiuose. Jis neprieštarauja Petro pareiškimui, bet jį pratęsia ir paaiškina: reikia, kad Žmogaus Sūnus daug kentėtų, būtų nužudytas ir prisikeltų. Po Petro išpažinimo Jėzus atskleidžia būsimųjų išganymo įvykių seką. Šie įvykiai jau išpranašauti pranašų. Vieno iš jų, pranašo Zacharijo, pranašystę girdėjome pirmajame skaitinyje. Bažnyčia įžvelgia pranašo Zacharijo žodžiuose Viešpaties mirties pranašystę.

Pirmasis skaitinys yra iš sekmadienio Mišių liturgijoje retai skaitomos pranašo Zacharijo knygos. Skaitinyje rašoma apie laukiamą malonės metą, kurį rodys nesuprantami ženklai: žmonės žvelgs į tą, kurį jie pervėrė, raudos ir sielvartaus kaip dėl pirmgimio sūnaus. Evangelistas Jonas padeda suprasti slėpiningą pranašystę. Aprašydamas Jėzaus mirtį ant kryžiaus jis nurodo šios Rašto vietos išsipildymą: „Jie žiūrės į tą, kurį perdūrė“ (Jn 19, 37). Pasak evangelisto Jono, čia išpranašautas momentas, kai kareivis ietimi pervėrė Jėzaus šoną ir iš jo ištekėjo kraujo ir vandens. Ši pranašystė dar kartą nuskamba Apreiškimo knygos regėjime: „Štai jis ateina su debesimis, ir išvys jį kiekviena akis, net ir tie, kurie jį perdūrė; ir dėl jo raudos visos žemės giminės.“ Jono evangelijoje įvykio liudytojai yra kareiviai ir kiti nukryžiavimo scenos dalyviai, o Apreiškimo knygos regėjime jau apimama visa žmonija.

Mesijas iki galo apreiškiamas tik po prisikėlimo. Įsakydamas niekam nepasakoti Jėzus leidžia suprasti: „Tai tiesa, aš esu Mesijas, bet jūs manęs dar nepažįstate, todėl nekalbėkite apie tai.“ Po pokalbio su mokiniais Jėzus kreipiasi į visus: „Kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, teneša savo kryžių.“ Norint sekti Jėzų nereikia nei ypatingų gebėjimų, nei kažkokių siauram būreliui prieinamų žinių ar išskirtinių dvasinių įkvėpimų. Vadovaujantis Evangelija, reikia išsižadėti savęs ir priimti kasdienos kryžių. Nors Jėzaus kryžiaus auka yra vienintelė ir neprilygstama, jungiamės prie jos kiekvienas savo nešamu kryžiumi. Būti krikščioniu reiškia sekti Kristumi savo gyvenimu ir kančia.

Išgirdę Jėzaus žodžius apie būsimą kančią ir paniekinimus neturime pernelyg greitai ir lengvai mintimis peršokti prie Velykų džiaugsmo. Drauge su Jėzaus mokiniais būtina mokytis atlaikyti tikrą Dievo žodžio iššūkį. Atlaikyti paniekinimus ir nepasisekimus, kuriais ženklinamas Jėzaus sekimo kelias. Atsisakyti savo planų, nuopelnų, net, mūsų nuomone, kilnių intencijų. Esame ne kartą girdėję žodžius apie atsižadėjimą ir kryžių. Galime pasitikrinti, ar esame pasirengę atlaikyti jų iššūkį, ar iš įpratimo praleidžiame tai negirdomis. Žodis apie nukryžiuotąjį Jėzų „žydams yra papiktinimas, pagonims – kvailystė“ (1 Kor 1, 23). Kiekviename iš mūsų tūno pasipiktinantis teisuolis ir lengvabūdis „gyvenimo praktikas“, mokantis įsiminti daugybę gyvenimui naudingų dalykų, išskyrus Dievo žodį…

Išgelbėti savo gyvybę reiškia ją prarasti. Išgelbėti savo gyvybę tai įtvirtinti dabartinę būklę, šį žmogiškąjį būvį padaryti absoliutu. Tai reiškia atsisakyti Dievo norėto kelio ir augimo. Atsižadėti savęs reiškia save pranokti. Kaip išmokti „pražudyti gyvybę“ dėl Jėzaus? Nebūtinai kiekvienas gyvybės praradimas yra geras. Yra patologinių savigriovos formų, kurios visiškai priešingos Evangelijos minčiai. Prarasti gyvybę dėl Jėzaus tai dalyvauti jo darbe. Apaštalas Paulius Laiške galatams mus moko, ką reiškia šie Jėzaus žodžiai. Kadangi esame pakrikštyti, „apsivilkome Kristumi“. Mes esame viena Dievo tauta. Nebėra lemtingas nei rasių, nei socia­linių sluoksnių, nei lyčių skirtingumas. Prarasti savo gyvybę reiškia nesilaikyti to, kas mus skiria ir apsaugo nuo kitų, sulaiko nuo reikalavimo mylėti iki galo.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2010-11.pdf