Autorius: KUN. V. VAŠKELIS   

Šią Motinos bei maldų už dvasininkus ir pašaukimus dieną Evangelija mums pateikia ištrauką, kurioje Viešpats Jėzus vaizduojamas kaip gerasis Ganytojas, besirūpinantis savo avelių amžinuoju likimu. Įsidėmėtina, jog pirmieji Kristaus žodžiai pabrėžia išskirtinį tikinčiųjų priklausomumo Išganytojui būdingą bruožą: žmonės, kurie klauso Jėzaus balso, yra jo avidės avys ir tikri jo sekėjai. Šiame kontekste žodis „klauso” turi labai svarbią reikšmę. Tai ne vien pastačius ausis klausyti maloningų Dievo Sūnaus žodžių. Nors Viešpaties kalbos įdėmus klausymas yra pirmoji dvasinio gyvenimo pakopa, tačiau „jei kas tėra žodžio klausytojas, o ne vykdytojas, tai jis panašus į žmogų, kuris stebi savo gimtąjį veidą veidrodyje. Pasižiūrėjo ir nuėjo, ir bematant pamiršo, koks buvo” (Jok 1, 23–24). Kita vertus, iš kur žmonės sužinotų apie Dievo žodį, jei nebūtų jo skelbėjų? Juk „tikėjimas iš klausymo, klausymas – kai skelbiamas Kristaus žodis” (Rom 10, 17). Štai kodėl Jėzus visais laikais kviečia tinkamai pasirengusius savo mokinius labai atsakingam darbui – sielų išganymo žvejonei. Jo žodžiai: „nuo šiol žmones žvejosi”, – tebeaidi pasišventėlių širdyse, pasiryžusių kuo daugiau su dieviškojo gailestingumo tinklais pagauti „žuvų”, kurios bus skirtos ne karštai keptuvei, bet amžinos laimės įkurtuvėms.

Tobulas Viešpaties Jėzaus klusnumo ir jo sekimo pavyzdys yra Dievo Motina Marija. Kai senelis Simeonas paskelbė, jog Kristus „bus prieštaravimo ženklas, – ir tavo pačios sielą pervers kalavijas” (Lk 2, 34–35), Marija, nujausdama būsimą savo Sūnaus skausmingą auką, šiuos Simeono žodžius priėmė tarsi pirmąjį kalavijo dūrį, – tyliai ir kantriai nukęsdama šį jai skirtą išbandymą. O vėliau, kai dvylikametis Jėzus savo globėjams Marijai ir Juozapui kalbėjo, jog „jo motina laikė visus įvykius savo širdyje” (Lk 2, 51), nėra abejonės, kad Marija, apmąstydama Kristaus žodžius ir nuolat matydama jo poelgius, ir pati kaip Jėzus „augo išmintimi, metais ir malone Dievo ir žmonių akyse” (Lk 2, 52).

Ir šių laikų motinos, trokšdamos, kad jos pačios ir jų vaikai b?tų laimingi, motinų Motinos Marijos pavyzdžiu pirmiausia turėtų nors trumpai skirti laiko Dievo žodžiui apmąstyti, kad su malda širdyje galėtų jį pritaikyti ypač savo šeimos narių dvasiniam atsinaujinimui. Juk kiekvienas maldingas sąlytis su Šventuoju Raštu laiduoja nepakartojamą bičiulystės momentą su gyvuoju Dievu, kuris visada mus drąsina elgtis taip, kaip konkrečioje situacijoje yra tiesiog būtina. Tai tegul iliustruoja vienos motinos išradingas ir pamokantis poelgis.

Sykį, kai atėjo pietų metas, iš virtuvės, kaip paprastai, pasigirdo moters balsas: „Pietūs paruošti!” Vyras, skaitęs laikraštį, ir du sūnūs, žiūrėję televizorių ir klausęsi muzikos, triukšmingai puolė prie stalo, barškindami peiliais ir šakutėmis. Įėjo moteris. Tačiau, užuot atnešusi garuojančius patiekalus, padėjo ant stalo grybštį šieno. „Kas gi čia dabar?.. kas gi čia dabar?” – apstulbo trys vyrai, – „Ar iš proto išsikraustei?” Moteris pažvelgė į juos ir su angeliška ramybe tarė: „O kaip kitaip man atkreipti jūsų dėmesį? Jau dvidešimt metų ruošiu jums valgį, tačiau niekada neišgirdau nė žodžio, iš kurio būčiau galėjusi suprasti, kad valgote ne šieną” (plg. B. Ferrero. Rožės dvelksmas, 1998, p. 36).

Išties kartais yra naudinga tartum lazda vožti šeimynykščiams, tai yra paradoksaliais, bet pamokančiais žodžiais ar veiksmais juos išmušti iš nelemto abejingumo, apsipratimo vėžių.

Taigi ypač šiandien, mūsų Motučių dieną, turime iš širdies dėkoti darbščiosioms mamoms, kurios nors dažnai nesulaukdamos iš namiškių jokio padėkos ženklo kaip bitelės triūsia, kad namuose būtų švariau ir jaukiau, o ant pietų stalo garuotų sumaniai pagaminti patiekalai.

Ne tik tarkime savo motinoms nuoširdų „ačiū”, bet ir padovanokime joms žydinčią maldų puokštę, kurių gražiausias žiedas – mūsų širdžių linkėjimas: tegu kaskart mūsų mamos savo išmintinga meile, kantrumu, pamaldumu ir tikėjimu vis labiau panašėja į Švenčiausiosios Mergelės Marijos dorybių kupiną Širdį. Šias motinų pastangas apvainikuos gerojo Ganytojo pagalba, kuri tegu ne tik sergi m?sų šeimas nuo skyrybų ir kitokių velnio žabangų, bet taip pat įkvepia pačias sąmoningiausias motinas melsti Dievą ir Mariją, kad tie jų sūnūs, kurie pasiryš sekti Atpirkėją iki paskutinio atodūsio, ilgainiui taptų šventais kunigais.

Tada iš tikrųjų, pagal šio sekmadienio Evangelijos mintį, gyvenančios mūsų sekuliarizuotoje visuomenėje Viešpaties Jėzaus avys, išvengs nelemto supasaulėjimo, nes bus daugiau visiškai pasišventusių savo tarnystei dvasininkų ir vienuolių, kurie, tikinčiųjų maldų ir aukų remiami, pajėgs autentiškai liudyti Kristų aplinkiniams žmonėms.

Kad, skelbdami Kristaus ir Bažnyčios mokymą, nepailstume ir neišglebtume dvasia mums į pagalbą skuba Gailestingumo Motina Marija, kuriai Švenčiausioji Trejybė patikėjo svarbią misiją sielų išganymo veikloje.

Neseniai „XXI amžiaus” leidyklos išleistoje aprobuotoje knygoje „Marija kalba savo mylimiems sūnums – kunigams” (1995–1996 m. pranešimai, p. 57–58). Dievo Motina per kunigą S. Gobį kalbėjo: „Mano planas yra vesti Dievo sūnų pulkus į kovą ir nugalėti žabangas tų, kurie tarnauja šėtonui ir siekia skleisti pasaulyje blogio, klaidos, nuodėmės, neapykantos bei netyrumo viešpatavimą…

Mano planas yra vesti visus savo vaikus tobulo Kristaus sekimo keliu, kad Jis vėl galėtų gyventi juose ir su džiaugsmu stebėti gausius vaisius, gimusius iš didžiausios Jo atpirkimo dovanos.

Mano planas yra paruošti širdis ir sielas, kad priimtų Šventąją Dvasią, kuri pilnai išsilies atnešdama pasauliui Antrąsias ugnies ir meilės Sekmines.

Mano planas yra nurodyti visiems savo vaikams tikėjimo bei vilties, meilės bei tyrumo, gerumo bei šventumo kelią. Taip aš ruošiu savo Nekalčiausios Širdies sode mažą likutį, kuris liks ištikimas Kristui, Evangelijai ir Bažnyčiai tarp šėlstančių apsimetimo bei iškrypimo bangų.

Per šią mažą kaimenę, saugomą jūsų dangiškosios Mamos Nakalčiausioje širdyje, Jėzus suteiks pasauliui savo garbingą Karalystę”.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/old/bz9807/807hom2.html