Daugelis katalikų puoselėja pamaldumą Marijai nuo pat vaikystės. Tačiau kai kuriems žmonėms, ypač naujai atėjusiems į Bažnyčią, atradusiems tikėjimą ar perėjusiems iš kitos konfesijos, reikia papildomai susipažinti su Marija. „Atradus“ Mariją tikėjimo perlas sužėri nuostabia briauna. Marijos Ėmimo į dangų iškilmė suteikia gerą progą susipažinti su Dievo Motina. Švenčiame jos žemiškojo gyvenimo pabaigą, bet ji nepaženklinta laidotuvių tragizmu.

Marijos gyvenimas yra tarsi paslėptas lobis. Jos malonės versmė kyla iš jos artumo su Jėzumi. Iš visų kūrinių ji yra arčiausiai Jėzaus: nešiojo Jėzų įsčiose, maitino jį krūtimi ir galiausiai lydėjo ant kryžiaus. Pirmajame skaitinyje Jonas regi atsivėrusį dangų, šventyklą ir Sandoros skrynią. Toliau regėjime Sandoros skrynia pakeičiama „moterimi, apsisiautusia saule“. Ši moteris vaizduoja senąjį ir naująjį Izraelį, tačiau drauge yra konkretus asmuo, „kuri pagimdo sūnų“, Mesiją (Apr 12, 5).

Pabaigusi žemės gyvenimo tarpsnį Jėzaus Motina buvo su kūnu paimta į dangų. Tai didžiulė privilegija, tačiau Marija ne vienintelė sulaukė panašios garbės. Į dangų buvo „perkeltas“ taip pat Senojo Testamento protėvis Enochas (Pr 5, 24; Žyd 11, 5). Pranašo Elijo paėmimas į dangų aprašytas 2 Kar 2, 11. Tačiau Marijos garbę grindžia ne ypatinga jos gyvenimo pabaiga, bet neprilygstamas vaidmuo išganymo istorijoje. Marija yra Dievo Gimdytoja, taip pat Bažnyčios Motina. Nuo ankstyvųjų amžių krikščionys saugojo ir gerbė apaštalų ir kankinių kapus, bet niekuomet nebuvo nurodomas Marijos kapas, tik jos „užmigimo“ vieta. Šiandienos Mišių dėkojimo giesmė skelbia: „Jai tu neleidai kape sunykti, nes ji stebuklingai pagimdė žmogumi tapusį tavo Sūnų – gyvybės Kūrėją.“ Šioje Dėkojimo giesmėje Marija vadinama „visos Bažnyčios amžinojo išaukštinimo pradžia ir paveikslu“.

Kai Elzbieta išgirsta Marijos pasveikinimą, jos įsčiose šokteli kūdikis ir ji balsiai sušunka: „Laiminga įtikėjusi, jog išsipildys, kas Viešpaties jai pasakyta.“ Klausydamiesi Elzbietos pasveikinimo mes viską sužinome apie Mariją. Vos atvykusi ji dar nespėjo giminaitei papasakoti nei apie angelo Gabrieliaus aplankymą, nei apie Dievo valiai ištartą „Taip“. Elzbieta jau patiria Viešpaties artumo palaimą: išgirdusi Marijos sveikinimą, įsčiose šoktelėjus kūdikiui, Elzbieta tampa kupina Šventosios Dvasios. Marija išrinkta Viešpaties Motina ne dėl asmeninių nuopelnų, bet Dievo malonės dovana. Malonėmis apdovanotoji Marija uoliai tarpininkauja dalydama Dievo dovanas.

Marijos ėmimas į dangų yra dėkingumo ir atlygio šventė už Marijos meilę. Visos žmonių kartos ją vadina Palaimintąja. Ji tobuliausiai vienijasi su Jėzaus aukos vaisiais. Gyvenime visi turime sunkumų ar ypatingų išbandymų laikotarpių. Kartais patiriame pagundą pasiduoti, išduoti savo pašaukimą, nusišalinti nuo prisiimtų įsipareigojimų. Pažįstame žmonių, palikusių savo sutuoktinius, vaikus, esame girdėję istorijų, kai paliekama kunigystė ar pašvęstasis gyvenimas. Nesmerkiame ir neteisiame kitų, bet prašome Viešpaties malonės ir Marijos užtarimo ištesėti savo gyvenimo įsipareigojimus. Esame pašaukti aukotis ir sekti Kristų, kuris mirė ant kryžiaus. Pasitikime, kad išbandymuose Dievas mus palaikys ir išves. Dievas mato, kokių aukų tenka sudėti mums stengiantis būti jo sekėjais. Savo pastangų vaisius mes ragaujame jau šioje žemėje. Laimingas šeimos gyvenimas praėjus išbandymų ugniai akivaizdžiai įrodo, kad aukotis buvo verta. Mūsų gyvenimo centras yra Kristus. Jo pasiaukojanti meilė yra nepalyginti galingesnė už mūsų savanaudiškumą.

Marija turėjo laisvą valią. Ji kaip žmogus galėjo pasakyti angelui „ne“, galėjo skųstis ir abejoti, galėjo tiesiog pasitraukti išsigandusi sunkumų. Tačiau ji viso to nepadarė. Melsdami Marijos užtarimo turime atsiminti, kad ji yra tikras asmuo, panašus į mus. Jai taip pat teko daryti sunkius pasirinkimus. Ji pasirinko mylėti, o ši meilė reikalavo aukos ir kančios. Ši meilė atvedė ją į amžiną laimę. Marijos ėmimas į dangų primena mums, kad Dievas kiekvienam iš mūsų turi planą ir gyvenimo tikslą. Jei leisime jam vykdyti savo sumanymą mumyse, taip pat būsime priimti į neapsakomo džiaugsmo bendrystę.

Kai kurie žmonės abejoja, kodėl Bažnyčia švenčia Žolinę. Veikiau reiktų stebėtis, jei Marija nebūtų paimta į dangų. Būtų nesuprantama, jei ta Palaimintoji, kurioje įgyvendinti visi Dievo slėpiniai ir pažadai, po mirties dar būtų palikta tarpinėje būklėje, jei būtų laikinai sustabdytas jos polėkis pas Viešpatį. Ėmimas į dangų laiduoja tai, kad Marijos kūnas pašlovinimas tuoj pat.

Marijos ėmimas į dangų mums yra drauge raginantis akstinas ir pranašystė. Jos pavyzdys drąsina: joje „išsipildė, kas Viešpaties jai pasakyta“. Drauge tai pranašystė, nes Marijos nueitas kelias yra skirtas mums visiems, besivadovaujantiems Dievo žodžiu.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2009-13-14.pdf