Autorius: BAŽNYČIOS ŽINIOS

Dievas yra mūsų karalius, o mes – jo karalystė. Mūsų pašaukimas atsiskleidžia Izraelio tautos istorijoje. Dievo karalystė nėra iki galo įgyvendinta, ji skleidžiasi nepastebimai, kaip dygsta pasėtas grūdas. Nepasikliaudami Dievo vadovavimu, izraelitai norėjo „tvirtos rankos“ ir prašė Dievą, kad paskirtų jiems karalių panašiai kaip kitoms tautoms. Viešpats įvykdė šį prašymą ir patepė karaliumi Saulių, palaimindamas jo karaliavimą. Tačiau pasirodo, kad pateptojo karaliaus valdžia nesuteikė izraelitams taikos ir klestėjimo. Nuodėmė ir toliau viešpatavo žmonių širdyse. Šiandienos skaitinyje girdėjome, kad Izraelio karaliumi patepamas Dovydas. Tačiau ir jo karaliavimas paženklintas gėdingos nuodėmės.

Dievas neapleido savo karalystės ir įvykdė pažadą patepdamas savo Sūnų. Jėzuje įvykdytas pažadas įkurti amžinąją Dievo karalystę. Kristus galutinai įveikė blogį ir išlaisvino žmogų iš tamsybių valdžios. Jėzaus mirtimi ant kryžiaus tapome atpirkti. Tačiau pasaulyje tebėra blogis, ir kartais atrodo, kad jis triumfuoja. Dievas apdovanojo žmogų laisve, kuri taip pat reiškia galimybę rinktis blogį. Nors Jėzus kabo ant kryžiaus, Dievo tautos ir net kunigų akis dengia tamsybės. Širdžių tamsuma išlieja kenčiančiam Jėzui patyčių tulžį. Tačiau iš tikrųjų blogis jau nugalėtas, nes kryžiaus kančia Jėzus jau atvėrė rojaus vartus. Dievo gailestingumas neturi jokių ribų, išsklaido širdies sutemas ir pripildo šviesos. Jėzaus atsakymas nukryžiuotam nusikaltėliui yra raktas, leidžiantis suprasti Mesijo karaliavimą. Jėzus yra Karalius, nes gali ištarti nusikaltėliui, sugriovusiam ne tik savo, bet ir daugelio kitų gyvenimą: „Šiandien su manimi būsi rojuje.“

Beveik kiekviena valdžia savaip perteikia žmonėms panašų pažadą: „Šiandien žadame, kad rytoj bus geriau.“ Tačiau tikrasis rojus nėra medžiaginė gerovė. Garsiame S. Spielbergo filme „Šindlerio sąrašas“ pagrindinis veikėjas įtikina koncentracijos stovyklos komendantą, kad aukščiausia valdžios apraiška yra malonės suteikimas. Net hitlerininkas supranta, jog didžiadvasiškumas yra kilnus ir didingas gestas. Jėzus ant kryžiaus nėra gražus. Jo veidas sužalotas, kūnas sučaižytas ir traukomas skausmo spazmų. Krauju pasruvęs veidas, sukepusios lūpos verčia nusukti žvilgsnį: „Jo išvaizda buvo nežmoniškai sudarkyta, o jo pavidalas nebepanašus į žmogų“ (plg. Iz 52, 14). Sunku įsivaizduoti mažiau tinkamą momentą karališkiems žodžiams ir gestams.

Būtent tuomet, ant kryžiaus, prasideda Jėzaus karaliavimas. Dievo Sūnus, kentėjimų sutraiškytas pasmerktasis, tampa mums gailestingumo versme. Nuo tada visiems laikams atminsime: pats dieviškiausias, labiausiai išreiškiantis Dievo visagalybę dalykas yra ne dominavimas kito atžvilgiu, bet gebėjimas atleisti ir kilnus didžiadvasiškumas. Prisiminsime, kad tikroji valdžia yra tarnavimas, o ne viešpatavimas. Taip pat suvoksime, jog kiekvienas iš mūsų turime dalį Jėzaus karalystėje, kai pasiryžtame karališkiems atlaidumo gestams. Dievo karalystė išlieka slėpinys. Viena vertus, ji jau yra tarp mūsų, o, kita vertus, dar iki galo neįgyvendinta. Joje dalyvaujame, o drauge ji yra ne iš šio pasaulio.

Kabantis ant kryžiaus Jėzus tautos vadovams atrodė nugalėtas. Jo mokiniams ir minioms žmonių tai buvo didžiulio nusivylimo metas. Emauso mokiniai nusivylę sako: „O mes tikėjomės, kad jis atpirksiąs Izraelį“ (Lk 24, 21). Užrašas ant kryžiaus byloja: „Šitas yra žydų karalius.“ Evangelistas Jonas priduria, jog įrašas padarytas hebrajų, lotynų ir graikų kalbomis, kad visi galėtų jį perskaityti. Luko evangelijoje aprašoma aplinkinių reakcija. Paprasti žmonės „stovėjo ir žiūrėjo“. Jie stebi įvykius, nelabai suvokdami jų prasmės. Tautos seniūnai šaipėsi, jausdamiesi esą nugalėtojai. Dabar jų įtakai niekas nebetrukdo. Manydami laimėję galutinę pergalę, jie pasityčiodami sako: „Kitus išgelbėdavo – tegul pats išsigelbi.“ Taip pat kareiviai, atstovaujantys oficialiajai valdžiai, dalyvauja savo vyresnybės triumfe: „Jei tu žydų karalius – gelbėkis pats.“ Panašią patyčią ištaria vienas iš nukryžiuotųjų. Į šiuos iššūkius Jėzus nereaguoja, tarsi jų negirdėtų. Šis Karalius galėtų parodyti savo galią ir čia pat nužengti nuo kryžiaus, priversdamas drebėti savo priešininkus, tačiau nieko nedaro. Jau gundymo dykumoje metu jis parodė, kad jo karalystė nėra garbės ar privilegijų siekimas. Evangelijos skaitinio pabaigoje į Jėzų kreipiasi antrasis nusikaltėlis. Jis sudraudžia besityčiojantį bendrą, pripažįsta savo kaltes ir sakosi gavęs pelnytą atpildą. Nusikaltėlis žino, kad netrukus mirs, ir tai teikia jam drąsos ir pasitikėjimo. Jėzus jam atsako: „Iš tiesų sakau tau: šiandien su manimi būsi rojuje.“ Tai vieninteliai Jėzaus žodžiai šiame pasakojime. Nors užrašas virš Jėzaus galvos skelbia jo karalystę, tačiau jo elgsena to nepatvirtina. Nukryžiuotasis Kristus atskleidžia slėpiningą karalystę, kur valdžia neprimetama, o meilė pažeidžiama, tačiau nesibaigianti.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2010-20.pdf