Mieli tikintieji, Jėzus yra ne tik draugas, duodantis mums gerus patarimus. Visų pirma Jėzus yra tas, kuris išgelbsti. Štai kodėl mūsų pasitikėjimas juo turi būti begalinis.

Per visą žmonijos egzistavimo laiką vienas klausimas visada nedavė ramybės: jei Dievas yra, kodėl tiek daug vargo ir neteisybės šioje žemėje? Ar Dievas mato žmonių kančias? To klausia paprastai tie žmonės, kurių tikėjimas išbandomas kančia ir vienatve. Nobelio premijos laureatas Albertas Enšteinas sakė: „Dievas nežaidžia su pasauliu kauliukais.“ Šiais žodžiais genialusis mokslininkas nori pasakyti, jog visa, kas egzistuoja ir vyksta, nėra atsiradę iš nieko ir nevyksta atsitiktinai. Dievas nepažadėjo, jog mes nemirsime ar nekentėsime, tačiau Viešpats pažadėjo per kryžių prisikėlimą ir gyvenimą. Dievas visada yra šalia mūsų, tik mes ne visada būname šalia jo.

Ežeras, jūra yra žmogaus gyvenimo nepastovumo, kliūčių ir išgyvenimų simboliai. Babilonijos mitologijoje jūra yra pabaisa. Izraelitai niekad nebuvo jūrininkų tauta. Du Šventajame Rašte paminėti keliautojai jūromis – pranašas Jona ir apaštalas Paulius. Apskritai žydai apie jūrą kalbėdavo su baime. Audra Galilėjos ežere yra tokios mūsų gyvenimo situacijos vaizdas, kuomet mums patiems aiškiai pritrūksta jėgų ir drąsos kovoti su sunkumais, kai pasijuntame nepajėgūs patys padaryti savo gyvenimą saugesnį. Natūralu, kad išsigandęs žmogus suabejoja Dievu, susvyruoja jo tikėjimas. Žmogui tuomet atrodo, jog Dievas miega. Taip atrodė ir apaštalams, žiūrintiems į miegantį valtyje Jėzų. Jėzus tokios didžiulės apaštalus įbauginusios audros metu išlieka ramus, nes visiškai pasitiki dangaus Tėvu. Tai ne miegas, tai didelio pasitikėjimo Dievu išraiška. „Štai Izraelio globėjas nei snaudžia, nei miega! Viešpats tave saugo“ (Ps 121, 4–5).

Šv. Petras Auksažodis, aiškindamas šią Evangelijos vietą, sako: „Vairininko patyrimas ir miklumas pasirodo ne giedroj, bet audroj. Taip yra ir dvasiniame gyvenime. Dorybė pasireiškia vien vidinių ir išorinių negandų audroj. Norėdamas ištirti savo mokinių tikėjimą, Viešpats davė jiems paliepimą plaukti į ežerą. Jis leidžia ir mums kartais patirti audrų. Jėzus miega ir atrodo visai mus užmiršęs. Bet jis gerai žino, kokioje bėdoje esame, ir ateis mūsų gelbėti. Todėl nenusiminkime ir pasitikėkime.“

Mūsų gyvenimą kartkartėmis krečia tiek fizinės, tiek dvasinės audros. Ką tuomet turime daryti? Atsakymą mums nušviečia šio sekmadienio Evangelija. Reikia labai pasitikėti Dievu ir šauktis jo pagalbos. „Kas meldžiasi, tas išsigelbsti“, – sako didysis dvasinio gyvenimo mokytojas šv. Alfonsas Liguoris. Maldoje išreiškiamas pasitikėjimas Dievu.

Gaila, bet pasaulis nenori suprasti, kad Archimedo įvardytas atspirties taškas pasauliui yra Dievas. Dievo ir Kristaus neigėjai nepagalvojo, kad sunaikinus idealų likučius: meilę ir grožį, gyvenimas greitai nugarmės į purvą, ašaras ir kraują. Kančios pasaulyje daugėja todėl, kad pasaulis pamiršo Dievą, o sykiu ir maldą. Dažnas šiandienis žmogus gyvenimo valtelėje neturi kompaso – neturi tikėjimo ir neturi ramybės uosto Dieve, todėl nežino, kur gyvenimo audros neša jo valtelę.

Šv. Augustinas sako: „Mes keliaujame šiame gyvenime kaip per jūrą. Vėjų ir audrų netrūksta, ir mūsų laivą beveik užlieja nuolatinių pasaulio pagundų bangos. Tai kyla iš to, kad mumyse užminga tikėjimas. Pažadink jį! Kai Jėzus pabunda, kai tavo tikėjimas pabunda, audra nebesujaudins tavo širdies, nes tavo tikėjimas nugalės vėją ir bangas.“

O Dieve, iš kiek kūno bei sielos pavojų jau esi mus išgelbėjęs! Dėkojame Tau ir atsiprašome už silpną tikėjimą ir nusiminimą. Sustiprink mūsų tikėjimą ir suteik drąsos.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2015-05.pdf