Šiandien – Gerojo Ganytojo sekmadienis, Bažnyčia meldžiasi už dvasininkiją ir meldžia pašaukimų į dvasinį luomą (plg. Liturginis maldynas, p. 139–140). Žodis pastor (lot. ganytojas), nukaldintas remiantis Iz 40, 11; Ez 34; Jn 10, ankstyvaisiais viduramžiais žymėjo vyskupą, nuo VII a. taip pat parapinės Bažnyčios vadovą – kleboną. Jo veikla įvardijama sielovados, arba pastoracijos, sąvoka, nes yra nukreipta į Dievo santykį su žmonėmis.

Kaip žinome, Izraelio tautos istorija ir religinė patirtis skleidėsi dažniausiai dykumą primenančioje šalyje, spiginant karštai saulei, kur pusiau nomadinis Artimųjų Rytų ganytojas su savo kaimene gyvena aplink kaimus plytinčiose išdžiūvusiose stepėse. Tačiau ganytojas žino, kur yra žolės ir šviežio vandens, būtinų gyvybei, žino kelią į oazę, kur siela gali „pasistiprinti“, kur galima pasisemti jėgų ir naujos energijos tolesnei kelionei. Ganytojo paveikslas ypač primena pradinius Išėjimo laikus, dieviškojo Ganytojo vedamos kaimenės ilgą kelionę per dykumą (plg. Iz 63, 11–14; Ps 77, 20–21; 78, 52–54). Pažadėtoje žemėje užduotis ganyti Viešpaties kaimenę tekdavo karaliui, kaip Dovydui, Dievo išrinktam ganytojui ir pateptajam (plg. 2 Sam 5, 1–2; 7, 8; Ps 78, 70–71). Po babiloniškosios tremties Izraelis, tarsi vykstant naujam Išėjimui (plg. Iz 40, 3–5. 9–11; 43, 16–21), kaip pražuvusi ir vėl surasta avis buvo sugrąžintas į tėvynę, Dievo parvestas į vešlias ganyklas ir atilsio vietas (plg. Ez 34, 11–16. 23–31; Ps 23).

Būsimasis Mesijas taip pat yra nusakomas šiuo įvaizdžiu: „Ganys kaip piemuo jis savo kaimenę, savomis rankomis surinks ėriukus, nešios juos prie krūtinės ir švelniai vedžios vedekles“ (Iz 40, 11). Tad šis ganytojo paveikslas iki galo išsiskleidžia ir įsiprasmina Jėzuje Kristuje. Jis – Gerasis Ganytojas, kuris eina ieškoti pražuvusios avies (plg. Mt 18, 12–13); vadina savo mokinius mažąja kaimene (plg. Lk 12, 32); gailisi žmonių, kurie yra suvargę ir apleisti lyg avys be piemens (plg. Mt 9, 36). Jis yra kelias, teisingas kelias, vedantis mus į gyvenimą, ir šviesa, apšviečianti tamsų slėnį ir nugalinti visas mūsų baimes (plg. Jn 1, 9; 8, 12; 9, 5; 12, 46). Jis tas dosnusis šeimininkas, kuris mus priima ir apsaugo nuo priešų, padengia mums savo Kūno ir Kraujo stalą (plg. Mt 26, 26–29; Mk 14, 22–25; Lk 22, 19–20) ir galutinį mesijinio pokylio danguje stalą (plg. Lk 14, 15–24; Apr 3, 20; 19, 9). Jis yra tas karališkasis Ganytojas – romus ir atlaidus karalius, pasodintas į sostą ant šlovingojo kryžiaus (plg. Jn 3, 13–15; 12, 32; 17, 4–5). Todėl ir apaštalas Petras vadina Jėzų sielų Ganytoju (plg. 1 Pt 2, 25), o Laiške žydams jis vadinamas avių Ganytoju (plg. Žyd 13, 20).

Šio sekmadienio glaustoje Evangelijoje aptinkame kai kuriuos Jėzaus, Gerojo Ganytojo, bruožus. Pirmiausia – avių ir ganytojo abipusį pažinimą: „Manosios avys klauso mano balso; aš jas pažįstu, ir jos seka paskui mane“ (Jn 10, 27). Kai kuriose Europos šalyse avys auginamos beveik tik dėl mėsos, o štai Palestinoje dažniausiai jas augindavo dėl vilnos ir pieno. Todėl jos ilgus metus būdavo kartu su piemeniu, kuris pamažu pažindavo kiekvienos avies būdą. Jėzus pažįsta savo mokinius, o būdamas Dievas – ir visus žmones. Juos jis pažįsta vardais (plg. Jn 10, 3). Tai ne intelektinis, bet greičiau širdies pažinimas. Biblijos tradicijoje „pažinti“ reiškia intymumą, gilų ir nuoširdų santykį su kitu. Jėzus myli asmenine meile, kuri pasiekia kiekvieną žmogų, tarytum šis žmogus jam egzistuotų kaip vienintelis.

Kitas Gerojo Ganytojo bruožas mums kalba apie jo pasiaukojimą: „Aš joms duodu amžinąjį gyvenimą; jos nežus per amžius, ir niekas jų neišplėš iš mano rankos“ (Jn 10, 28). Jis atiduoda gyvybę už avis, ir niekas jų nepagrobs iš jo rankos. Didžiausias rūpestis Palestinos ganytojams buvo laukiniai žvėrys (vilkai ir hienos) bei plėšikai. Nuošaliose vietose jie keldavo nuolatinį pavojų. Pasitaikydavo, kad šeimos piemuo kartais negalėdavo atlikti savo pareigos, todėl tekdavo kažką samdyti. Samdinys – dirbdamas dėl atlygio – dažnai ne tik kad nemylėdavo, bet ir neapkęsdavo avių. Iškilus pavojui, jis, be abejo, pabėgdavo. O tikrasis piemuo drąsiai stodavo gelbėti kaimenės.

Tad ši Evangelijos ištrauka mums paaiškina ir Velykų slėpinį: Kristaus kančios išvakarės buvo tas atvejis, kai jis įrodė esąs Gerasis Ganytojas, atiduodantis gyvybę už savo avis. Ir jeigu mes apsisprendžiame būti su prisikėlusiu Kristumi, niekas negali mūsų atskirti nuo Dievo meilės: „nei mirtis, nei gyvenimas, nei angelai, nei kunigaikštystės, nei dabartis, nei ateitis, nei galybės, nei aukštumos, nei gelmės, nei jokie kiti kūriniai“ (Rom 8, 38–39).

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2013-03.pdf