Fantastinio žanro kūrinyje aprašomas dviejų krikščionių ir iš kosmoso atskridusių ufonautų susitikimas. Marsiečiai domėjosi įvairiomis proto formomis, religijomis ir tuo, kas skatina pasaulį žengti į priekį. Išgirdę apie Kristų, kad jis gimė žydų tautoje ir buvo ilgus amžius jo laukusios tautos Mesiju – išgelbėtoju, ufonautai sušuko: „Gražu, ir kas įvyko toliau?“ „Žmonės jo nesupratę Jėzų nukryžiavo. Jis atvyko netinkamu metu. Štai jeigu Kristus atvyktų dabar, butų visai kas kita. Dabar jį suprastų, mylėtų ir padėtų jam įgyvendinti visų svajotą broliškumą. O anuomet turėjo tragiškai mirti“, – atsakė vienas krikščionis. Tačiau antrasis krikščionis paprieštaravo: „Visiškai ne. Aš su tuo nesutinku. Kad ir kokiu laiku į bet kurią žemės vietą Kristus ateitų nešdamas žmonėms savo meilę, rezultatai būtų lygiai tokie patys kaip ir prieš du tūkstančius metų.“ Čia ufonautai neišlaikę sušuko: „Taigi jūs esate monstrai – pabaisos.“ „Tikrai taip, – atsakė antrasis krikščionis, – būtent dėl to Kristus ir atėjo į žemę, kad mus mylėdamas išgelbėtų. Jo gailestingumas ir yra jo meilė mums, monstrams.“

Štai šiandien ir mums iškyla klausimas, ar vis dar esame pabaisos? Ar Kristaus mokslas apie tarpusavio meilę, jo kančia ir mirtis ant kryžiaus vis dar nieko nereiškia? Ar klausydami šiandien skaitomos Kristaus kančios iš kai kurių personažų neatpažįstame savęs? Štai Judas. Argi nesame kaip jis išdavę? Žinoma, ne mirčiai, tačiau kiek draugų ar pažįstamų netekome per savo ilgą ir aštrų liežuvį. Argi nepasitaikė apkabinti ar pabučiuoti žmogaus, kurį kokiu nors būdu esame išdavę, pasmerkę ar paniekinę? Štai mokiniai: taip iškilmingai pasižadėję, jei reikėtų, numirti kartu su Jėzumi, svarbiausiu momentu užmiega, galiausiai pabėga ir išsigina jo. Ar tai ne mūsų elgesio veidrodis? Kiekvieną sekmadienį priimame Jėzų šv. Komunijoje, pažadėdami jam ištikimybę, meilę, apaštalavimą ir gailestingumą artimui. Tačiau savaitės kasdienybėje greitai apsnūstame, bėgame kiek įkabindami nuo sunkumų ir rizikos. Kartais, norėdami prisitaikyti prie pasaulietiškos aplinkos ar šiuolaikinės mados, išsiginame, kaip apaštalas Petras, savo religijos tiesų, krikščioniškų principų. Štai kiti Kristaus kančios istorijos herojai: vyriausiasis kunigas Kajafas, valdytojas Pilotas, Rašto aiškintojai ir seniūnai. Kaip dažnai apsirengiame jų drabužiais teisdami kitus, čaižydami juos kandžiais liežuvių botagais ar smaigstydami aštriomis kritikos ir patyčių ietimis. Vien dėl to, kad nesuprantame jų elgesio, gyvenimo ir pasirinkimų, kad kiti ne tokie kaip mes. Galiausiai minia: žmonių minia taip greitai pamiršo visą tą gėrį, kurį Kristus jai padarė stebuklingai gydydamas ir maitindamas, guosdamas ir mokydamas mylėti. Ta pati minia, dar vakar šaukusi Jėzui Osanna, šiandien žiūri į siaubingą Dievo Sūnaus kančią, tarsi tai būtų pasigėrėjimą teikiantis spektaklis.

Tačiau Mesijo Kančios istorija atskleidžia ir gerąją mūsų pusę. Pagelbėdami tiems, kuriuos ištiko vargas ir nelaimės, esame panašūs į stiprių pečių Simoną Kirenietį, padedantį nešti Jėzui kryžių. Kai svetimą kančią prisiimame kaip savo, tampame panašūs į gailestingas moteris, lydėjusias Jėzų iki Golgotos viršūnės. Su atgailos ašaromis ir malda atsiprašę Dievo ir artimo, esame kaip tas Jėzų užjaučiantis latras ant kryžiaus. Kai išreiškiame tinkamą pagarbą tiems, kurie kenčia ir miršta, tampame panašūs į Juozapą iš Arimatėjos, kuris palaidojo Jėzų.

Taigi neužtenka kartą per metus atlikti išpažintį ir priimti Komuniją, mums būtina iš monstrų tapti tikrais žmonėmis – pasirinkti Kristaus kelią kartą, tačiau visam savo gyvenimui. Kristaus kančios istorija mums aiškiai parodo, jog, net suklydus, išdavus ar bailiai pabėgus, visada yra galimybė sugrįžti prie Jėzaus.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2017-03.pdf