„Esate pašaukti laisvei“ – šie apaštalo Pauliaus Laiško galatams žodžiai parinkti šūkiu Padėkos už laisvę metais minint Nepriklausomybės atkūrimo 20-metį. Lietuvos vyskupų laiške Padėkos už laisvę metų proga rašoma: „Gyventi atsakingoje laisvėje reiškia narsiai rinktis tarp gėrio ir blogio. Šventojo Tėvo Benedikto XVI žodžiais, šis pasirinkimas yra pati mūsų esmė, nes „nepaisant visų pažangos formų, žmogus liko tuo, kuo visada buvo, – laisve tarp gėrio ir blogio.“

Apaštalas Paulius kalba apie laisvę kaip brangiausią Kristaus atneštą dovaną. Tačiau čia pat perspėja dėl laisvės trapumo. Laisve turime naudotis tarnaudami vieni kitiems meilėje. Apaštalas įspėja, kad tariama laisvė nepaverstų krikščionių savo kūno vergais. Vos įgijus laisvės iškyla pagunda ją panaudoti sau, savo kūnui patenkinti. Toliau šiame laiško skyriuje apaštalas Paulius pateikia patikimas gaires, nusakydamas pragaištingus kūno darbus ir palaimingus Dvasios vaisius. Krikščionio gyvenimą ženklina nuolatinė kūno polinkių ir dvasios reikalavimų priešprieša. Gyvenimu „pagal kūną“ apaštalas vadina gyvenimą be meilės ir be vilties. Kas leidžiasi vadovaujamas Dvasios, tas myli ir brangina Dievo vaikų laisvę. Primindamas mūsų pašaukimą į laisvę apaštalas Paulius rašo apie trejopą išlaisvinimą: nuo įstatymo, nuo nuodėmės ir galiausiai nuo mirties valdžios.

Laisvė nėra vienkartinis apsisprendimas, tai nuostata, apimanti visą krikščionio gyvenimą. Tai dovana ir drauge užduotis. Todėl apaštalas Paulius ragina krikščionis „tvirtai stovėti ir nesiduoti vėl įkinkomiems“. Turime nešti laisvės naštą. Tikintieji negali nusimesti savo atsakomybės ir suversti ją tik kunigams ar vyskupams. Būdami valstybės piliečiai „turime atsakingai naudotis laisvės dovana suvokdami, kad ne kas kitas, o patys tvarkome savo dabartį“ (plg. Lietuvos ganytojų laišką).

Evangelijoje šiandien girdime radikalų Jėzaus kvietimą: „Sek paskui mane.“ Esame kviečiami darbuotis plataus pasaulio laukuose. Čia pat įspėjama nesigręžioti atgal pridėjus ranką prie arklo. Neturėtume nekantrauti jau šiandien pamatyti savo darbo vaisius. Susidūrę su išbandymais negalime pamesti svarbiųjų gyvenimo įsipareigojimų. Esame kviečiami pirmiausia gausiai ir nesuinteresuotai sėti meilės grūdus. Tenka sėti nebūtinai tik iš anksto gerai įdirbtoje dirvoje. Šiandienos Evangelijoje Kristus moko kantrybės susidūrus su nesupratimu. Sekdami Kristų, niekuomet neturime smerkti ar teisti, ir jokiu būdu Evangelijos vardu nedera reikalauti bausmės.

Nuo tada, kai Adomas paliko Edeno sodą, Dievas nepaliaujamai ieško žmogaus. Jis surenka mus iš visų pakraščių, kur atsidūrėme dėl nepavykusių sprendimų, išlaisvina iš nuodėmės ir silpnybių kalėjimų, suranda įstrigusius vienatvės spąstuose. Kietų širdžių dykumoje Žmogaus Sūnus neturi kur priglausti galvos. Dievo negąsdina uždaros, jo neįsileidžiančios širdys, gyvenimo istorijos, kur bandoma ištrinti jo buvimo pėdsakus. Tokių vietų jis nedegina ugnimi ir siera. Dievo nesustabdo abejingumo ar užmiršimo sienos. Jis trokšta visus nuvesti į mūsų prarastus, bet Jėzaus krauju vėl atpirktus Dievo namus. Niekad nepasiduokime pagundai nudeginti teismo ir smerkimo ugnimi tų vietų, kuriose Dievas atmetamas. Yra tik vienintelė liepsna, kurios Jėzus troško, kad ji greičiau užsiliepsnotų: Šventosios Dvasios ir meilės liepsna. Leiskimės jos uždegami ir uždekime ja kitus!

Evangelistas Lukas vaizduoja Jėzų nuolat keliaujantį. Šiandien girdėjome, kaip jis „ryžtingai nukreipia veidą“ į Jeruzalę ir jau pačioje kelionės pradžioje patiria atmetimą. Vos gimusiam jam nebuvo vietos užeigoje (Lk 2, 7), jis nepriimamas tėviškėje (Lk 4, 24), o nesvetinga Samarijos gyventojų elgsena pranašauja dar žiauresnį atmetimą kelio pabaigoje Jeruzalėje. Šiandienos skaitinyje girdėjome tris trumpus Jėzaus dialogus su žmonėmis, norinčiais juo sekti. Pirmajam Jėzus pabrėžia šią dvasinio atmetimo patirtį: „Žmogaus Sūnus neturi kur galvos priglausti.“ Pačioje kelio pradžioje nuskamba trys ryžtingo apsisprendimo reikalaujančios situacijos.

Smarki Zebediejaus sūnų reakcija į samariečių nesvetingumą nesulaukia Jėzaus pritarimo. Juk jis būtų galėjęs ištarti šiam kaimui: „Vargas tau“ (kaip vėliau sakė Betsaidai ir Chorazinui), tačiau to nepadarė. Jėzus nereikalauja talento iš to, kam jis nebuvo suteiktas. Samariečiai dar nebuvo Mozės įstatymu subrandinti ir parengti Jėzaus atėjimo malonei. Mato evangelijoje nuskamba draudimas užsukti į samariečių miestus (Mt 10, 5). Pagal Dievo išganymo planą Evangelija pirmiausia turėjo būti skelbiama išrinktajai tautai (plg. Mt 15, 24). Luko evangelijos pasakojimai apie gailestingąjį ir dėkingąjį samariečius (10, 33; 17, 16) tik išryškina kontrastą tarp išrinktosios tautos ir pusiau pagoniškos Samarijos, kuriai dar neatėjo laikas skelbti gerąją naujieną apie Dievo karalystę. Pagonių misijoms ateis laikas, kai Jėzus bus atlikęs savo išganymo darbą ant kryžiaus. Kryžius galutinai atveria ir laisvės dovaną

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2010-11.pdf