Pasakojimas apie vyrą, kuris, važiuodamas pro kapines su kryžiais, nedrįso nusilenkti. Vėliau pirklys žydas, sužinojęs, kad keleivis nepagerbė kryžių, atsisakė su juo važiuoti, sakydamas, kad toks žmogus, kuris nebijo savo Dievo, gali ir jį užmušti. Pasakojimas iliustruoja pagarbos religiniams simboliams svarbą ir tikėjimą Dievu.

Vieno miestelio žydui prireikė važiuoti į sostinę. Jis turėjo vežtis su savimi daug pinigų. Pasisamdo žmogų ir važiuoja. Pakeliui jie turi pravažiuoti pro kapines. Vežėjas žvilgtelėjo į tą pusę. Kryžių kryžiai žiūrėjo į jį – ir, rodos, tiesė jam savo rankas. Važiuoja žmogus su arkliuku ir galvoja, ar čia jam kelti kepurę prieš tuos kryžius, ar ne. Vieta yra šventa – reiktų prieš ją nusilenkti. Bet ką tas žydelis pasakys? „Ne, šį kartą aš nesveikinsiu jūsų, kryželiai! Juk tai nepatogu…“ Ir, pasipliekęs savo arklius, pradėjo važiuoti tolyn. Bet žydas pirklys, lyg kažką atsiminęs, sušuko: „Žmogau, sustok! Grįžk atgal! Aš pamiršau vieną labai svarbų raštą. Man reikia jį pasiimti…“ Vežėjas tuoj apsuko arklius ir vėl sugrįžo į miestelį. Pirklys skubiai išsiėmė savo daiktus iš vežimo, ištraukė iš kišenės keletą sidabrinių pinigų ir, duodamas juos žmogučiui, tarė: „Še tau pinigų ir grįžk namo! Aš su tavimi negaliu važiuoti!…“ – Kodėl?“ paklausė neapsakomai nustebęs žmogus. „Kaip aš galiu važiuoti su tokiu žmogumi, kuris savo Dievo nebijo ir, pravažiuodamas pro šalį, Jo nepagarbina?! Juk toks žmogus gali ir mane užmušti ir mano pinigus atimti!… Rodės, kad žmogučio net plaukai paraudo, tai išgirdus. Bet jau nuo to laiko jis visados nusiimdavo kepurę ne tik prieš kapines, bet prieš kiekvieną kryžių.