Turtingas valdininkas, visą turtą įgijęs vagiliaudamas iš valstybės kasų, patyrė sąžinės graužimą. Atlikęs išpažintį ir grąžinęs didžiulę pinigų sumą, tapo vargšas, bet atgavo brangiausią – dvasios ramybę.

Prieš keliolika metų Amerikoje vienas turtingas valdininkas atėjo pas kunigą išpažinties atlikti. Tas žmogus turėjo susikrovęs jau milijonus dolerių. Beveik visus turtus jis buvo įgijęs vagiliavimu iš viešųjų kasų. Nors apie tai niekas nežinojo, bet nusidėjėlis nebeturėjo nė vienos ramios valandėlės. Vagystės nuodėmė deginte degino jo sielą. Pagaliau nutarė išpažinti savo nuodėmę kunigui ir daryti už ją atgailą. „Aš nebeturiu nė vienos ramios valandėlės,“ tarė jis nuodėmklausiui: „aš noriu nusikratyti tos biaurios nuodėmės ir vėl įgyti sąžinės ramybę.“ Tada nuodėmklausis pasakė: „Mano sūnau! Eik pirma namo ir gerai apskaičiuok, kokią skriaudą tu esi padaręs. Neužmiršk, kad ir mažiausiu skatikėliu likęs kitam kaltas tu negalėsi susitaikyti su Dievu.“ Neapsakomai susikrimtęs parėjo tasai žmogus namo ir pradėjo apskaičiuoti, kiek jis yra nuskriaudęs valstybę. Po kelių dienų, baigęs tą apskaičiavimą, jis nuėjo iš ryto į bažnyčią, išpažino visas savo nuodėmes ir įteikė kunigui pusšešto milijono dolerių (55 mil. litų). „Dvasiškasis tėve,“ tarė nusidėjėlis; „imk šiuos pinigus ir atiduok valdžiai, nes jie yra mano iš vyriausybės neteisėtai paimti.“ Nuodėmklausis paėmė iš penitento (atgailaujančio) tą didžią sumą ir grąžino ją į vyriausybės iždą. Buvęs turtuolis valdininkas pasidarė vėl paprastu, neturtingu žmogumi. Pripratus pertekliaus gyventi, iš pradžių jam buvo sunku naujose gyvenimo aplinkybėse. Užtat jis atgavo visų turtų brangiausią – dvasios ramybę, kuri galima tik sąžinės grynumoje.