Moteris, ilgai ir nesėkmingai gydžiusis, visiškai nusilpo. Ją kankino mintis, kad nepamatys naujos Švč. Jėzaus Širdies statulos parapijos bažnyčioje. Kaimynų padedama, ji pradėjo Jėzaus Širdies oktavą. Pirmąjį mėnesio penktadienį ją nunešė į bažnyčią, kur per Mišias priėmė šv. Komuniją. Po Komunijos moteris staiga pasveiko ir garsiai sušuko: „Žiūrėkite, aš jau sveika! O garbė Jėzaus Širdžiai!“

Viena moteriškė ilgą laiką sirgo. Ji aplankė visus garsiuosius gydytojus, bet jos sveikata vis silpnėjo, ir ji pati vis menkėjo. Pagaliau visai neteko jėgų ir atgulė. Gydytojai atsisakė ją gydyti. Nelaimingoji turėjo prie savęs sūnų, bet jis kasdieną anksti rytą turėdavo išeiti į darbą, ir taip vargšė ligonė turėjo viena namie likti per visą dieną. Visą dieną būdavo atviros jos kambario durys, kad kaimynai ar geraširdžiai praeiviai galėtų lengvai pastebėti ligonę ir padėti reikale. Neatsižvelgiant į tokį vargą, nelaimingoji moteriškė buvo nepaprastai kantri. Niekas nepastebėdavo jos veide neramumo ar nuliūdimo. Tik vienas dalykas ją neapsakomai kankino, tai mintis, kad ji nebegalėsianti pamatyti naujos gražios Švč. Jėzaus Širdies statulos, kurią įsigijo jos parapijos bažnyčia. „Nenusimink“, sakydavo jai kaimynai; „jeigu tik labai norėsi, nunešime tave į bažnyčią ir pamatysi gražiąją Jėzaus Širdies statulą.“ Pagaliau ligonė nutarė, žūt būt, nuvykti į parapijos bažnyčią. Prieš pirmąjį mėnesio penktadienį pradėjo Jėzaus Širdies oktavą, o pirmąjį mėnesio penktadienį paprašė atlaikyti šv. Mišias, kurių metu ji troško priimti šv. Komuniją. Atėjus paskirtajai dienai, gerasis sūnus ir malonioji kaimynė nunešė ligonę į bažnyčią. Per šv. Mišias priėmusi šv. Komuniją, nelaimingoji moteriškė pasijuto sveika ir garsiai sušuko: „Žiūrėkite, aš jau sveika! O garbė Jėzaus Širdžiai!“