Moteris nusiuntė dukterį pas atsiskyrėlį parnešti žemuogių po sniegu. Duktė atsisakė, kai atsiskyrėlis liepė nušluoti sniegą paukšteliams. Podukra, uoliai valydama sniegą paukšteliams, netikėtai rado žemuogių. Tai rodo, kad darant gera kitiems, patiriama Dievo malonė.

Skaitome senoje pasakoje, buk viena moteriškė užgirdusi, kad vienas atsiskyrėlis miške turįs po sniegu žemuogių. Ji liepusi vyresniajai dukteriai eiti į mišką ir parnešti tas uogas. Kai duktė pasakiusi atsiskyrėliui motinos įsakymą, tasai taręs: „Meldžiamoji, pirmiausia nukask man tenai kiek sniego, kad galėčiau palesinti paukštelius.“ — „Ar man rūpi paukšteliai? Aš noriu gauti žemuogių!“ atsakiusi duktė. Bet atsiskyrėlis liepęs jai eiti namo nieko nepešus. Tada moteriškė nusiuntusi podukrą su tuo pačiu įsakymu. Atsiskyrėlis vėl liepęs nušluoti sniegą alkaniems paukšteliams. Nieko negalvodama, mergelė tuojau nutvėrusi šluotą ir ėmusi uoliai šluoti sniegą į šalį. Ji visai užmiršusi apie žemuoges ir vis mąsčiusi apie alkanus paukštelius. Bet iš po sniego ūmai pasirodę žemuogės, ir mergelė galėjusi pasiimti jų kiek norėdama.