Pasakojimas apie prancūzų vyskupą, kuris kas sekmadienį katekizuodavo vaikus. Kartą pamatęs piemenuką ganant avis sekmadienį, vyskupas pasiūlė paganyti už jį, kad berniukas galėtų nueiti į Mišias. Piemenukui nubėgus, jo šeimininkas su kaimynais atėjo, manydami, kad kunigas pavogs avis. Pamatę vyskupą, jie suprato Mišių svarbą ir nuodėmę jas apleisti. Pasakojimas iliustruoja Mišių svarbą ir pasiaukojimą dėl kitų sielų.

Vienas prancūzų vyskupas kiekvieną sekmadienio rytą po šv. Mišių eidavo į artimą bažnytkaimį katekizuoti vaikučių. Vieną sekmadienį, ten beeidamas, jis pastebėjo pievoje piemenuką, ganantį avis. Vyskupas paklausė: „Ar tu šventadieniais eini į bažnyčią šv. Mišių klausyti?“ Berniukas atsakė: „Tai aš mielai daryčiau, jei tik man nereikėtų ganyti.“ Tuomet suskambėjo bažnyčios varpai, nes jau turėjo prasidėti Suma. Tada vyskupas tarė: „Aš paganysiu už tave, kol sugrįši iš bažnyčios.“ Piemenukas labai nudžiugo ir, atidavęs vyskupui savo botagą, nubėgo į bažnyčią. Tenai jį greitai pamatė šeimininkas. Priėjęs prie jo klausė: „Kodėl tu palikai gyvulius?“ — „Kažin koks kunigas paliko už mane ganyti.“ — „Tenai, turbūt, koksai vagis, persirengęs kunigo rūbais. Pavogs visas avis.“ Tai pasakęs, šeimininkas sušaukė kaimynus ir bėgo į lauką. Koks buvo jų nustebimas, kada pamatė tenai savo vyskupą! Žmonės suprato, kokia didelė yra reikšmė šv. Mišių ir kokia didelė nuodėmė jas be svarbios priežasties apleisti.