Pasakojimas apie Galicijos gubernatorių grafą Potockį, kuris 1908 m. buvo mirtinai pašautas. Būdamas pilnos sąmonės, jis įsakė pašaukti kunigą ir, nepaisant mirtinos žaizdos, priėmė išpažintį, Švč. Sakramentą ir Paskutinį patepimą. Jis ramiai atsisveikino su šeima ir mirė. Pasakojimas iliustruoja tikėjimo stiprybę, pasirengimą mirčiai ir Sakramentų svarbą.

Galicijos gubernatorius grafas Potockis 1908 m. buvo pašautas vieno politinio priešo, ir kulka pataikė į galvą. Būdamas dar pilnos sąmonės, įsakė tarnams tuojau pašaukti kunigą. Bet tarnai jam tarė: „Ekscelencija, juk mirtinai sužeistas!“ Grafas atsakė: „Vykdykite mano įsakymą! Aš esu katalikas ir nebijau mirties.“ Sekretoriui, kuris nelaimingąjį prilaikė, gr. Potockis tarė: „Pašaukite ir mano žmoną. Pirma tegul ji pasimeldžia, o paskui tuojau tegul ateina pas mane. Šią mano kruviną ranką nuplaukite, kad atėjusi žmona nenusigąstų.“ Sužeistasis buvo paguldytas į lovą. Atvykęs kunigas norėjo tuojau duoti jam Paskutinį patepimą. Bet, sužeistojo prašomas, dar išklausė jo išpažinties, suteikė Švenčiausiąjį ir tik paskui davė jam Paskutinį patepimą. Atvykus žmonai su vaikais, gražiai krikščioniškai su jais atsisveikino, palaimino juos ir ramiai mirė.