Išmoktas paprastas amatas vėliau išgelbsti žmogų nuo skurdo.

Darbštus viniakalys per ištisą dieną stovėjo kalvėje ir be paliovos kalė vinis, kad net žiežirbos tiško. Turtingo kaimyno pono von Bergo sūnus, eidamas kasdien pro šalį, valandomis žiūrėdavo į tą darbą. Vieną sykį viniakalys ir sako jam: „Daug dailaus laiko turėdamas, pasimokyk ir tamsta, ponaiti, vinių kalti, nes ką gali žinoti, rasi, kitsyk ir naudinga bus mokėti“.

Dykaduoniui ponaičiui tai patiko. Pasiėmęs juokaudamas kūjelį, ėmė ant priekalo kalinėti ir greitu laiku išmoko gaminti pusėtinai tinkamas vinis batams įkalti. Senis ponas von Bergas mirė; sūnus per karą nustojo savo dvarų ir, kaipo beturtis išeivis, iškeliavo toli iš savo krašto į vieną kaimą. Tame kaime gyveno daugelis kurpių, kurie mieste apsčiai išleisdavo pinigų vinims pirkti, o dažnai ir už pinigus negaudavo; mat visoje apylinkėje gamino armijai daugel tūkstančių batų.

Jaunas ponaitis von Bergas, vargo prispaustas, prisiminė gerai mokąs batams vinis kalti. Jis apsiėmė kurpiams užtenkamai prigaminti vinių, jeigu padės jam uždėti dirbtuvę. Kurpiai padėjo, ir jis iš savo darbo gerai galėjo išsimaitinti. „Žiūrėk, kaip gera, kai moki nors vien tik batui vinį pagaminti, — kalbėjo ne sykį ponaitis.— Dabar iš to man didesnė nauda, negu iš dvaro, kurio nebūčiau ir už šimtą tūkstančių guldenų atidavęs.“