Piktumas iškreipia veidą ir širdį, o savikontrolė grąžina grožį.

Matilda buvo labai piktoka. Motina jau ne sykį jai buvo dėmėn nurodžiusi, kaip yra nuodėmingas, bjaurus ir kenksmingas piktumas, ir prašyte prašė, kad būtų nuolaidesnė. Matilda tačiau vis nesitaisė. Vieną sykį sėdėjo ji prie savo siuvamojo stalelio, ant kurio stovėjo dailus indas su gėlėmis.

Jos mažas brolelis ėmė ir numetė netyčia tą indą ant žemės ir sukūlė jį į gabalėlius. Matilda baisiai supyko. Jos akys sužibo piktumu, ant kaktos išsivertė gyslos, ir visas veidas pergedo; Motina greit pakišo jai veidrodį prieš veidą. Matilda net krūptelėjo save pamačiusi. Pyktis tuoj praėjo, ir ėmė ji verkti.

„Žiūrėk, dukrele, kas gali būti bjauriau už pyktį? — tarė motina. Jei tu taip nuolat darysi, tai per ilgą laiką tie bjaurūs bruožai atsimuš tavo veide ir visas jo meilumas išnyks.“ Matilda šį kartą paklausė motinos ir visomis pajėgomis stengėsi savo piktumą valdyti. Nuo to laiko ji tapo geresnė, ir meilumas padailino jos veidą.