Po sunkumų ateina vilties ženklas.

Po baisios audros pasirodė danguje daili vaivorykštė. Mažutis Kazelis, pamatęs ją pro langą, sušuko džiaugsmingai: „Tokių puikių spalvų aš dar nesu matęs savo gyvenime! Ten aure ties senu gluosniu prie upės jos nuo debesų eina iki pat žemės. Ant to medžio lapų tikrai bus pilna puikiausių dažų. Reikia veikiau ten bėgti ir prisipilti visas dažų skrynelės kriaukles“.

Kazelis tekinas nubėgo prie gluosnio. Bet kaip jis nustebo, neradęs ten nė mažiausio dažų ženklo ir tik be reikalo susilydinęs. Visas šlapias ir nusiminęs grįžo vaikas atgal ir skundėsi tėvui savo nepasisekimu.

Nusišypsojo tėvas ir tarė: „Tų dažų negalima į jokius indus surinkti; lietaus lašai tik saulės šviesoje kurį laiką atrodo taip gražiai nudažyti. Taip tat yra, mielas vaikeli, ir su visais šio pasaulio puikumais: jie mus vilioja, lyg ką žadėdami, bet iš tikrųjų yra tik tuščias vylius“.