Vaikas Jonas Bosko, viešint pas močiutę, nebijojo paslaptingų garsų aukšte, kuriuos kiti laikė piktųjų dvasių darbu. Nepaisant kitų baimės ir atkalbinėjimų, jis drąsiai užlipo aukštyn su žiburiu. Nors patyrė išgąsdinantį momentą, galiausiai paaiškėjo, kad triukšmą kėlė didelė višta. Šis įvykis rodo jo ankstyvą drąsą ir prietarų nebuvimą.

Kartą pal. kun. Don Bosko, dar vaikas būdamas, buvo nuėjęs į savo motinos tėviškę. Vakare, šeimynai bevakarieniaujant, ant aukšto kažkas bildėjo. „Kas nors negera“, kalbėjo visi, „tik raguočiai gali taip nežmoniškai trankytis!“ O Jonukui buvo juokai. „Kas čia duos raguočių! Gal vėjas ką judina, ar šeškas kiaušinių ieško – šniukštinėja, o gal taip kas…“ Taip mažajam drąsuoliui bešnekant, kad trenks vėl į lubas! Vos lempa ant stalo neapsivertė. Visi nustebo. Moterys jau taisėsi bėgti. „Kur bėgate?“ sušuko Jonukas; „geriau eikime pažiūrėti, kas ten yra.“ — „Ar proto netekai? Kažką gali dar rasti!“ Atkalbinėjo visi. Bet Jonukas užsidegė žiburį, pasistatė kopėčias ir lipo ant aukšto. Kiti du drąsesnieji sekė paskui jį su lazdomis. Užlipo, apsidairė – nė balso! Pasidrąsinę pradėjo lipti ir kiti. Tik štai ties Jonuko kojomis pradėjo judėti senas rėtis. Visi persigando ir šaukdami dumia atgal. Jonukas paliko vietoje. Šauksmams aptilus, rėtis vėl sustojo. Jonukas atkišo paskutiniam likusiam palaikyti žiburį. Tas, persigandęs, išmetė jį iš rankos, ir vėl pasidarė tamsu. Jonukui reikėjo pačiam nulipti ir iš naujo atsinešti žiburį. Užlipęs, pasistatė žiburį ant senos kėdės ir priėjęs atvožė rėtį. Visi pagavo kvatoti: po rėčiu būta didelės riebios vištos!