Žmogelis matavo smuklės duris, negalėdamas pro jas įeiti, nors jo namai ir daiktai pro jas pralindo. Jis manė, kad durys užburtos, bet tai iliustruoja, kaip nuodėmė ir ydos gali neleisti grįžti į dorą gyvenimą.

Buvęs šitoks tariamasis atsitikimas. Sykį prie vienos smuklės priėjo visas sunykęs, nuskuręs žmogelis su matu rankoje ir pradėjo matuoti jos duris. Bematuodamas visaip galvojo, daužė plaštaka sau į kaktą, pasitraukdamas į šalį, kraipydamas galvą ir vis bumbėdamas po nosim: „Du matai pločio, trys aukščio.“ Aplink tą žmogelį susirinko gerokas smalsuolių būrys. Vienas jų paklausė: „Ką gi tu, žmogeli, čia dirbi?“ Žmogelis atsakė: „Ar tos durys užburtos, ar ką? Prakaitas išpylė jas bematuojant, ir vis randu tik du matus pločio ir tris aukščio. Tokios, rodos, mažos, o kaip pro jas pralindo mano trobos, padargai, arkliai, karvės, laukas, miškas, o aš dabar negaliu pro jas įeiti, nes kiek sykių mėginu, vis mane išmeta laukan. Turbūt čia kokie burtai, ar ką?!“