Ūkininkas, ilsėdamasis po ąžuolu, burbėjo ant Dievo, manydamas, kad netikslinga, jog maži gyliai auga ant didelio medžio, o dideli moliūgai ant silpnų krūmų. Jam ant nosies nukritus gyliui, jis suprato, kad Dievo tvarka yra tikslinga ir išgelbėjo jį nuo galimo didelio moliūgo smūgio.

Vienas ūkininkas, slėpdamasis nuo vasaros karščių, atsigulė po ąžuolu ir ėmė galvoti, kad Dievas netiksliai surėdė: maži gyliai auga ant tokio tvirto medžio, o didžiuliai moliūgai – ant tokių silpnų krūmelių. Tuo pačiu momentu papūtė vėjas, ir iš ąžuolo nukrito vienas gylys tiesiai ant ūkininko nosies, iš kurios net kraujas ėmė tekėti. „Ach“, suriko ūkininkas, „tai bausmė už mano paikų galvojimą. Gerai, kad nukrito iš medžio tik gylys, o ne moliūgas, kurs būtų mane visai užmušęs.“ — Ūkininkas nuo to laiko niekada nebemurmėdavo ant Dievo.