Pasakojimas iš karo laikų apie karių kapelioną Vilhelmą Vėberį, kuris per traukinio katastrofą Bavarijoje, nepaisant to, kad buvo silpnas po ligoninės, gelbėjo karius iš degančių vagonų. Išgirdęs šaukiantį karį, jis metėsi į liepsnas, sakydamas "Ten, viduje, mano vieta!", ir išgelbėjęs karį, mirė nuo sužeidimų. Pasakojimas iliustruoja kunigo pasiaukojimą tarnystėje.

1918 m. Bavarijoje įvyko karinio traukinio katastrofa: trūko dujų rezervuaras ir uždegė vagonus. Traukinyje buvo ir karių kapelionas Vilhelmas Vėberis. Jis lydėjo daugelį sužeistų karių. Pasirodžius viską naikinančiai ugniai, pasigirdo baisūs šauksmai: „Gelbėkite! Gelbėkite!“ Nors kun. Vėberis buvo ką tik išėjęs iš ligoninės ir silpnas jautėsi, bet nesirūpino pats išsigelbėti ir tik padėjo kitiems sprukti iš degančių vagonų. Visas apdegęs, sužeistas, vos alsuodamas, jis girdi, kaip liepsnojančiame vagone šaukia nelaimingas karys: „Gelbėkite! Gerieji žmonės, gelbėkite! Aš nebepaeinu! Gelbėkite mane! Aš turiu namie žmoną ir šešis vaikučius!…“ Kun. Vėberis iš paskutiniųjų šoko į degantį vagoną. „Tėve, ką darai? Pats nebegrįši iš liepsnų!“ — „Ten, viduje, mano vieta!“ atsakė kun. Vėberis ir dingo liepsnose ir dūmuose. Išgelbėjęs aną karį, tuojau sukniubo prie tvoros ir tik nuvežtas į ligoninę atsipeikėjo. Bet netrukus čia pat verkiančios motinos glėbyje baisiuose skausmuose mirė.