Teisingumas kuria dorą bendruomenę.

I

Vienoje šaly, toli nuo mūsų, kreipėsi sykį du ūkininkai į teisėją. Vienas tarė: „Aš pirkau iš savo kaimyno truputį lauko ir beardamas radau ten užkastus pinigus, kurių ramia sąžine pasilaikyti negaliu; aš juk pirkau tik lauką ir į pinigus neturiu jokios teisės“.

Antrasis gi sako: „Aš irgi negaliu gryna sąžine imti tiek aukso bei sidabro. Tų pinigų aš neužkasiau, todėl jie man ir nepridera. Be to. aš gi pardaviau kaimynui lauką su viskuo, kas jame yra, ir man nieko iš jo nebereikia“.

Abudu prašė; „Tu nutark, išmintingas teisėjau, kam tie pinigai turėtų priderėti“.

Teisėjas tarė jiems: „Girdėjau, vieno sūnus žada vesti antrojo dukterį. Atiduokite tuos pinigus vaikams prasigyvenimui.“

Teisingi kaimynai pasižadėjo taip padarysią ir linksmi grįžo namo.

II

Girdėjo visa tai vienas svetimos šalies žmogus, ir, dideliai nustebęs, tarė: „Mano šalyje su tuo dalyku būtų visai kitaip buvę. Pirkėjui nebūtų nė į galvą atėję pasiūlyti pardavėjui nors sulūžęs skatikas, pinigus jis būtų paslėpęs. Jei tat būtų nepasisekę, antrasis būtų apskundęs ir pinigų sau pareikalavęs. Byla, kuri būtų iš to kilus, rasi, būtų kainavusi daugiau negu verti iškastieji pinigai“.

Teisėjas stebėjosi ir tarė: „Ar pas jus saulė irgi šviečia?“ — „Taip“, įsakė žmogus. — „Ir lietus lyja?“ — klausė toliau teisėjas. — „Žinoma, lyja,“ — atsiliepė svetimšalis. — „Tai keista, — kalbėjo teisėjas, — bet ar jie turi karvių ir avių?“ — „Labai daug!“ atsakė svetimasis.

„Tai mieliausias Dievas turbūt tik dėl tų nekaltų gyvulėlių ir leidžia toje šaly saulei šviesti ir lietui lyti, nes jūs ten iš tikro to neverti esate“.